„Aš pats galvojau, kad tai yra kosminiai reikalai ir tais lėktuvais skraido tik naftos magnatai. Bet žmonės labai nesugeba atsirinkti privačių lėktuvų nuo ultralengvųjų orlaivių ir mėgėjų lėktuvų, kurie yra nebrangūs, su jais gali skraidyti po visą Europą ir gana nebrangiai naudotis europinėmis paslaugomis. Kaip ir šiandien, mums Berlyno oro uoste sako – 3,70 eur. už nutūpimą. Pasistatyk mašiną dviem valandoms prie rotušės – lygiai tiek pat sumokėsi“, - DELFI pasakoja lenktynininkas Deividas Jocius.
Kiek prieš daugiau nei metus draugas D. Jociui papasakojo apie ultralengvuosius orlaivius, jų sąnaudas ir kitus privalumus: „Iš pat pradžių viskas skambėjo gražiai, bet kol nepabandžiau – neįsitikinau. Visada galvoji, kad gal yra papildomų sąlygų žvaigždutė, bet, iš tikrųjų, kai pabandžiau, pamačiau, kad jis neperdėjo, o nepapasakojo net pusės.“
Licenciją gauti nepigu
Ultralengvojo orlaivio piloto licenciją lenktynininkas sako įgijęs per maždaug keturis mėnesius, mokydamasis skraidyti po 2 – 3 kartus per savaitę. Šie kursai, įskaitant kurą ir lėktuvo nuomą, jam atsiėjo maždaug 4 tūkst. eurų.
Pirminio pilotų mokymų departamento direktorė BAA Training Indrė Šveistrytė DELFI sako, kad norint įgyti piloto mėgėjo licenciją kursai trunka nuo 6 iki 12 mėnesių, priklausomai nuo to, kaip greitai mokinys išlaiko egzaminus, kokiu metų laiku pradedama mokytis, nes skrydžių sezonas Lietuvoje yra balandžio – spalio mėnesiais.
„Piloto mėgėjo licencija įgyjama sėkmingai pabaigus teorinių dalykų kursą, kuriame mokomasi oro teisės ir skrydžių valdymo procedūrų, skrydžio procedūrų, bendrųjų žinių apie orlaivius, skrydžių charakteristikos ir planavimo, žmogaus galimybės skraidyti, meteorologijos, navigacijos, skrydžio principų, radijo ryšio, orlaivio skrydžių vykdymo vadovo. Antrasis žingsnis yra praktinis rengimas, trunkantis apie 47 valandas, priklausomai nuo studento gebėjimų. Jo metu vyksta skrydžiai pagal vizualaus skrydžio taisykles vienmotoriu lėktuvu. Paskutinis žingsnis gauti licencijai yra egzaminai Civilinėje Aviacijos Administracijoje (CAA), o sėkmingai juos išlaikius gaunama piloto mėgėjo licencija“, - aiškina I. Šveistrytė.
Pasak I. Šveistrytės, kursų kainos Lietuvoje svyruoja nuo 8 iki 10 tūkst. eurų. Tačiau Kauno aeroklubo direktorius Algimantas Žentelis teigia, kad aeroklubai dažnai yra linkę susitarti ir tapti pilotu mėgėju galima kur kas pigiau.
„Ateina paprasti žmonės, kadangi tas mokymasis, ypač klubuose, ne vien tik už pinigus vyksta. Daromi įvairūs mainai, į klubą atneša įvairiausias gėrybes, padaro kažką, stogą suremontuoja ir už tai skraido. Atneša daiktų, medžiagų, dažų, kurių reikia klubui egzistuoti“, - pasakoja A. Žentelis.
Sužavėjo kelionių galimybės
D. Jocius pasakoja, kad piloto licenciją jį paskatino įgyti ne noras smagiai praleisti laiką, o galimybė greitai, paprastai ir sąlyginai pigiai keliauti. Pavyzdžiui nuskristi nuo Kauno iki Nidos užtrunka 53 minutes, o benzinas pirmyn ir atgal atsieina 25 eur., be to nereikia mokėti už keltą bei ekologinių mokesčių.
„Tai yra nereali susisiekimo transporto priemonė. Mane sužavėjo visa skrydžio kokybė ir ekonomija, ir greitis, kai tu gali per savaitgalį aplankyti tris, keturias Europos sostines. Čia yra fantastika. Dabar nuskridome į Berlyną, į vieną pusę kainavo kokie 60 eur ir 3,70 eur nutūpimo mokestis - kaip ir nelabai brangu. Reik nepamiršti, kad skridom dviese. Jei skristum avialinijų lėktuvu, valandą laiko iš Kauno reiktų važiuoti į Vilnių, pusantros valandos prieš būti oro uoste, skristi į kokią Rygą ir iš Rygos į Berlyną, tada iš oro uosto į miestą važiuoti - labai sudėtinga, ilga ir labai brangi kelionė. O čia atskridom, pačiam oro uoste išsinuomojome mašiną, atvažiavom į miestą, rytoj galvosim kur toliau skristi“, - sako lenktynininkas.
D. Jocius pridūrė, kad toks kelionės būdas nėra varginantis, užtenka įjungti autopilotą ir navigacijoje nustatyti kelionės tikslą – lėktuvas pats tave nuskraidina kur nori. Tereikia prieš atskrendant perimti valdymą ir lėktuvą nutupdyti: „Kamščių nėra, mašinų nėra, nieks nelenda į akį ir nepypsina, o ir saugumo sumetimais, man, kaip lenktynininkui, čia ore tikrai atrodo saugiau negu ant žemės.“
Randa būdų pakilti į padanges
Pasak A. Žentelio, skraidymas nedideliais lėktuvais jau yra labai populiarus JAV ir vakarų Europoje, o ši mada pamažu ateina ir į Lietuvą.
„Aerodromų tinklas Lietuvoje nemažas. Infrastruktūra leidžia daugėti ir lėktuvėlių. Aišku, lietuvaičių perkamoji galia nėra tokia didelė, kad juos įpirktų, bet jau daug kas sau leidžia už 30 tūkst. eur. tokį nusipirkti“, - sako A. Žentelis.
Seną dvivietį ultralengvąjį orlaivį galima nusipirkti ir už 25 tūkst. eur., neblogą didesnį keturvietį lėktuvą už 50 – 60 tūkst eur. Kalbant apie naujus lėktuvus, jų kainos gali svyruoti nuo 100 tūkst. iki 600 tūkst. eur., tačiau būtinybės tiek daug mokėti nėra.
„Lėktuvas neturi tokio amžiaus cenzo kaip mašina, jis nerūdija. Jau po 80-ųjų pagamintas lėktuvas - jaunokas, 90-ųjų metų gamybos lėktuvai skaitosi nauji. Seni skaitosi iki 70-ųjų metų gamybos. Jis bus geras, kartais remontuojamas, atnaujinamas“, - teigia Kauno aeroklubo prezidentas.
Jis taip pat patikino, kad pasiturintys žmonės leidžia sau nusipirkti asmeninį lėktuvą, tačiau mažesnes pajamas turintys žmonės taip pat randa galimybių kilti į padanges: „Tie, kurie turi mažiau pinigų, randa įvairiausių būdų, metasi ant lėktuvo trise ar keturiese. Be to, skraido su klubiniais ar draugų, pažįstamų lėktuvėliais.
Yra kur tobulėti
Lietuvoje žmonių turinčių pilotų mėgėjų licencijas jau yra virš 1000 ir jų nuolat daugėja. Tačiau A. Žentelis pripažino, kad aviacija populiarėja dar nepakankamai greitai, o tam yra keletas priežasčių.
„Aviacijos plėtrą stabdo labai tiesmukiškas ir aklas Europinių reikalavimų vykdymas neginant savo nacionalinių interesų, neginant įmonių, kurios užsiima lėktuvų remontu, nepadedant, nemokant jų, o tiesiog už menkiausius pažeidimus baudžiant juos nesirūpinant kas bus. Reikia, kad kontroliuojančios valstybinės institucijos padėtų, o ne aklai baustų. Nubaudus turėtų padėti, skatinti, mokyti, kad neklystų ir darytų gerai ir geriau. Šito trūksta, yra tik aklas draudimas, žmonės nuleidžia rankas, pamato, kad tai yra labai sudėtingas verslas, reikia labai daug investuoti į žmogiškuosius resursus, įrankius, įvairiausias patalpas, reikalavimai didžiuliai, plius dar kabinėjasi, tai jie investuoja kažkur kitur“, - teigia A. Žentelis.
Jis priduria, kad aviacijos plėtrai nepadeda ir kol kas vis dar skeptiškas nemažos dalies žmonių požiūris į aviaciją. Anot jo, pavyzdį galėtume imti iš Lenkijos, kurioje aktyviai įsisavinami Europos Sąjungos pinigai infrastruktūros plėtrai ir aerodromų tvarkymui.
„Pas mus į aerodromus žiūri kaip į nereikalingą triukšmą, galvoja, kam jie čia išvis skraido. Dar žmonės nelabai suvokia naudos taip kaip vokiečiai, prancūzai, ispanai, kur pilna aerodromų ir kur skraido visi, nes tai yra transporto priemonė ir ji neabejotinai bus vystoma toliau. Tik tai tam, kuris nesupranta, baisus lėktuvas. Aš prilyginu tokius žmones prie kaimo dieduko su bobute, kurie kažkada važinėjo tik su arkliuku ir atvažiavo automobilis, sako – sėsk, pravešim, tai jam ir 50 km/h greitis kelia siaubą, ir jis nori išlipti, ir vėl eiti į bažnyčią melstis, nes tai jam yra baisu. Taip anksčiau buvo. Dabar jie bijo skristi, važiuot su mašina jau nebebijo“, - aiškina A. Žentelis.
