„Panašu, kad vyrai su stresinėmis situacijomis susidoroja kitaip“, - teigė šiam tyrimui vadovavęs Thomasas Bradbudy iš Kalifornijos universiteto Santykių instituto. Kai vyrai patiria stresą, jie būna kritiškesni taip pat streso apimtai savo partnerei ir kur kas mažiau linkę demonstruoti pozityvumą ir rūpestį. Ypač stipriai tai pasireiškia tuomet, kai partnerė išreiškia savo jausmus emocingiau“, - tęsė mokslininkas.
Kaip rašo newsroom.ucla.edu, šiame tyrime dalyvavo 189 poros, patikinusios, kad yra itin patenkintos santykiais su antrąja puse. Šių porų buvimo kartu stažo vidurkis – šiek tiek daugiau nei ketveri metai.
Tyrime dalyvavusių moterų amžiaus vidurkis – 26, vyrų – 28 m. Atliekant tyrimą visos šios poros buvo suskirstytos į tris grupes: pirmoje atsidūrė tos poros, kuriose tik vyras buvo apimtas streso, į antrą pateko poros, kuriose stresą patyrė tik moteris, o trečioje grupėje atsidūrė tos poros, kuriose streso apimti buvo abu partneriai.
Tyrimo rezultatai
Streso nepatiriančios moterys rodė šiek tiek didesnę paramą nei streso nepatiriantys vyrai, tačiau abiem atvejais pozityvios paramos buvo rodoma tikrai daug.
Moterims geriau nei vyrams sekasi reaguoti į partnerio patiriamas emocines nerimo ir streso išraiškas. Vyrus tokiomis akimirkomis emocijos tiesiog užtvindo, todėl jie tampa mažiau pozityvūs ir rodo mažiau empatijos.
Streso apimto vyro pajėgumas generuoti teigiamą paramą silpnėja, todėl dažnai tokiomis akimirkomis vyrai būna linkę pateikti daugiau neigiamų komentarų.
Stresą patiriantys vyrai pajėgūs suteikti didesnę paramą tuo atveju, jei jų partnerė savo neigiamą nusiteikimą išreiškia emociškai neutraliu faktų konstatavimo pavidalu, o štai į itin emocingą moterų streso demonstravimą vyrai paprastai reaguoja kur kas prasčiau.
„Stresas – akivaizdus santykių žudikas“, - įsitikinęs psichologijos profesorius Th. Bradbury. „Jis stiprina vyrų polinkį rodyti mažiau paramos partnerei, kai ištinka ne pačios geriausios dienos, ypač jei moteris būna akivaizdžiai nusiminusi. Vis tik kitoje šio negatyvumo pusėje esanti moteris gali likti nesupratusi, kad būtent stresas yra tikrasis kaltininkas, dėl kurio abu partneriai jaučiasi nesuprasti.“ – mintis dėstė jis.
Kiekviena iš tyrime dalyvavusių porų buvo paprašyta ateiti į patalpą, kurioje mokslininkai aštuonias minutes juos filmavo. Stresą mokslininkai tyrimo dalyviams sukėlė iš anksto surežisuotais darbo pokalbiais, kuriuose dalyvavo kiekvienas tyrimo dalyvis, o tada jų buvo paprašyta vardinti skaičius pradedant nuo 2043 mažėjimo tvarka vis atimant po 17. Lyg to dar būtų maža, skaičius vardinti tiriamieji privalėjo kuo greičiau, o kiekvieną kartą suklydus jų buvo prašoma pradėti iš naujo.
Siekdami įvertinti streso lygmenį mokslininkai ištyrė asmenų seilių mėginius ir streso hormonu vadinamo kortizolio rodiklius. Atlikus mėginių analizę nustatyta, kad šis testas stresą sukėlė tiek vyrams, tiek ir moterims.
Analizuodami vaizdo įrašus psichologai vertino stresą patiriančių tyrimo dalyvių elgesį, spręsdami, ar asmuo savo mintis buvo pajėgus išreikšti konstatuodamas faktus („Jie man liepė skaičiuoti“), ar vis dėlto žmogus buvo linkęs kalbėti itin emocingai („Esu kvailys!“, „Turbūt jie pamanė, kad esu visiškas idiotas!”).
Taip pat mokslininkai analizavo ir partnerio rodytą teigiamą paramą („Padarei viską, ką galėjai tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis, niekas negalėtų reikalauti daugiau“ arba „Man kelia nuostabą, kaip puikiai tau sekasi susidoroti su stresu, tu kur kas sėkmingiau susitvarkai su šia užduotimi nei aš“) arba neigiamą paramą („Reaguoji pernelyg jautriai“, „Skamba nemaloniai, vis tik norėjau paklausti, ar turi planų šiandienos vakarienei“).
Dar šio tyrimo autoriai vertino porų teigiamą neverbalinį elgesį, pavyzdžiui, laikymąsi už rankų, apsikabinimus, ir neigiamas tokio elgesio išraiškas, pavyzdžiui, objektų sukinėjimą tarp pirštų ar akių kontakto vengimą.
Th. Bradbury teigimu, rezultatai rodo, kaip poros bendrauja, kai abiejų sutuoktinių diena buvo sunki. Jei žmona žino, kad vyrui buvo sunki diena, išreikšdama stresą ramiai, dalykiškai, veikiausiai sulauks pozityvios jo reakcijos.
Th, Bradbury teigė: Vyrui patartume pasakyti, pvz.: „Brangioji, noriu išklausyti viską, ką turi man papasakoti, tik šiandien buvo labai sunki diena. Ar galiu 10 – 15 min. pabūti vienas? O tada pasikalbėsime.“ Laipsniškas perėjimas būtų lengvesnis nei staigus, abu partneriai galėtų <...> abu priimti iššūkius, su kuriais susiduria.“
Nepaisant seksualinės orientacijos, tiek vyrui, tiek moteriai bus naudinga suvokti streso vaidmenį kasdienėse situacijose – pripažįstant, kad iš tiesų nepaklausę jie nežinos, kokį stresą patyrė partneris, o streso supratimas gali sustiprinti ryšį poroje.
„Partnerių į santykius atsinešamas išorinis stresas gali būti rimtas iššūkis, – teigė Th. Bradbury. – Todėl, kad stresas gali padidinti kiekvieno sutuoktinio poreikį sulaukti paramos. <...> Poros, suvokiančios subtilius streso poveikius <...> gali net suartėti.“
