Kadangi Knopkės pasilikti sąlygų nebuvo, prasidėjo naujų šeimininkų ar globėjų paieškos. Netrukus sulaukiau skambučio iš malonios moters, kuri buvo pasiryžusi kalytę pasiimti pas save. Joninės buvo ant nosies, tad sutarėme susitikti po švenčių.
Savaitgalis. Karšta. Knopkė kaip visuomet yra tvarkinga automobilio keleivė ir kantriai tupi ant galinės sėdynės. Kaip tyčia sugedo kondicionierius, o temperatūra siekia 30 laipsnių karščio. Stovėdama spūstyje pravėriau langus. Įvažiuojant į Geležinio vilko gatvę, greitis po truputį didėjo, tad langus nutariau priverti. Tačiau šis sprendimas buvo pavėluotas: panelė Knopkė nutarė išmokti skraidyti ir šoko pro užsiveriantį langą. Avarinė situacija – staigiai stabdau mašiną, aplinkiniai pypsi, šoku iš mašinos, tačiau kalytės niekur nematyti. Skubiai kviečiu pagalbą ir jau netrukus visa mano draugų komanda padeda ieškoti. Vis dėlto Knopkės – nė kvapo. Tenka pranešti liūdnas naujienas naujajai šeimininkei. Kalytės paieškos tęsėsi tris paras.
Sulaukusi žinutės iš moters, planavusios priglausti Knopkę, kad jai jau padovanojo kitą šunį, sulaukiau dar vieno skambučio, kad pabėgėlė buvo pastebėta šalia Vingio parko. Visos paieškų pajėgos buvo mestos tikrinti šią informaciją. Jau temstant ieškoti darėsi vis sunkiau, tad nusprendėme paieškas pratęsti sulaukę šviesos. Pakeliui namo sulaukiau iš mamos skambučio: „Kur esi?“. Atsakiau, kad jau grįžtu. Mama liepė paskubėti, nes… Manęs jau laukia mano šuo! Taip, Knopkė pati grįžo namo. Ar po tokio jos žygdarbio galima ją kažkam atiduoti? Ne! Ji pati pasirinko namus, tai buvo lemtingas ženklas. Daug kam vardas Knopkė rėžė ausį, tad netrukus ji buvo perkrikštyta į Tuci. Štai taip ji atsirado pas mane.
Tai skamba kaip graži istorijos pabaiga, tačiau tai buvo tik pradžia. Po kelių savaičių pastebėjome, kad Tuci apvalėja. Iš pradžių netikėjau, kad kalytė nėščia, maniau, atsigavo nuo kokybiško maisto. Tačiau veterinaras patvirtino – laukiasi šuniukų. Nepaisydama ateinančių rūpesčių, labai apsidžiaugiau. Netrukus gimė du žavūs broliukai. Tuci buvo labai rūpestinga ir puiki mama. Jokios pagalbos jai nereikėjo nei gimdymo metu, nei auginant šuniukus. Vienas broliukas iškeliavo į Kauną pas labai malonią moteriškę. Paskutinį kartą mums pas ją lankantis, šuniukas buvo mamą peraugęs dvigubai. Kitas šunelis liko Vilniuje pas vaikinuką, kuris savo naująjį draugą net į Vokietiją pasisvečiuoti buvo pasiėmęs. Esu labai patenkinta šeimininkais, smagu aplankant matyti laimingus šuniukų snukučius.
Taigi istorija lyg ir klostosi gražiai, tačiau prieš pat šv. Kalėdas susidūrėme su labai dideliu išbandymu. Ryte pastebėjau, kad Tuci jaučiasi nekaip, ilgai nelaukę vykome pas veterinarą. Veterinaras įtarė, kad kalytė peršalo. Buvome užrašyti kitai dienai pakartotiniam vizitui, tačiau vėlyvą vakarą Tuci paralyžiavo galines kojas. Lėkėme į turbūt vienintelę budinčią kliniką Vilniuje. Liūdnos naujienos… Niekuo padėti negali, patarė laukti ryto. Ryto laukėme su ašaromis. Sunku tiesiog sėdėti ir laukti, kai nežinai, kaip gali padėti vargšui gyvūnėliui.
Ryte nubraukėme ašaras, nulėkėme pas gydytoją. Po apžiūros kalytei diagnozuota stuburo išvarža, galimybių, kad vaikščios, mažai, gali pasikartoti problema, tyrimai ir operacija brangiai kainuoja. Klausimas: ar migdome, ar bandome gelbėti? Toliau pamenu viską lyg per miglą, tačiau atsakymas, manau, buvo aiškus – darome viską, kas įmanoma. Tuci buvo atlikta sudėtinga operacija. Kritinės dienos išgyventos. Ar pradės vaikščioti, buvo dar anksti spręsti. Ieškojau visos įmanomos informacijos, kaip padėti greičiau atsigauti po tokios traumos. Taigi išbandėme viską: masažus, mankštą, mankštą vandenyje, akupunktūrą, elektrostimuliacinį aparatą, balansavimo platformą. Buvome pasigaminę petnešas, prilaikančias galines kojas. Tik nebuvome išbandę ratukų. Lietuvoje tokiais niekas neprekiauja, o atsisiųsti labai brangu. Nusprendėme pasigaminti patys.
Ieškodami informacijos, kaip tai padaryti, susipažinome su „Dogspoto“ komanda ir gavome ratukų pavyzdį, kurį pritaikėme pagal Tuci dydį. Nukrito našta nuo mūsų nugarų, o Tuci galėjo nevaržomai judėti. Dieną po dienos – mankštos, vaistai, puikus gydytojų darbas, „Dogspoto“ palaikymas, tikėjimas nenuėjo veltui. Dabar mes jau lakstome ir net varžybose dalyvaujame. Bėgome ir 100 m varžybose, ir pagundų trasą įveikėme ne vieną kartą.
Atsimenu vienos dresuotojos žodžius: „Na, ji tokia labai baili, tai tokia ir bus, situacija gal kiek pagerės, bet niekada negalėsi išsivesti į miestą. Ji visada bus nerami.“ Tačiau Tuci, pati suradusi namus, užauginusi du nuostabius šuniukus, persirgusi babezioze (jos dar neminėjau), ištvėrusi stuburo išvaržą, atsistojusi ant kojų, sudalyvavusi begalėje renginių, nugalėjo ir miesto baimę.
Dalyvavome „Dogspoto“ šventėje, kuri vyko pačiame mieto centre, muzika, žmonės, šunys, šurmulys ir ką jūs galvojate? Aš ją galėjau paleisti nuo pavadėlio ir ji didvyriškai paskui visur sekiojo, stabtelėdavo vis kur pasmalsauti ar susipažinti. Nebijojo nieko: nei garsios muzikos, nei šurmulio. Juokas ima prisiminus tą mano džiaugsmo ir didvyriškumo persmelktą veidą, vis vaikščiojau ratais ir didžiavausi, kokį nuostabų šunį aš turiu.
Argi ši istorija nėra verta kino filmo?
Vaikystėje augau su gyvūnais. Pirmas šuo, kuris mane užaugino, buvo Vidurio Azijos aviganis. Po kiek laiko atsirado ir priklydusi kalytė, kurią pavadinome Muse. Kalytė buvo vos kelių mėnesių amžiaus, traumuota, ant nugaros turėjo didžiulę žaizdą, po kuria buvo pilna blusų. Nusprendėme išgydyti ir surasti naujus namus. Tačiau prisirišome mes prie jos, o ji prie mūsų, negalėjome niekam atiduoti. Taip ir liko pas mus. Nuo šių šunų mano meilė gyvūnams tik stiprėjo. Daug kas minėjo, kad mus sieja ypatingas ryšys. Dalyvaudavome visose šventėse, su Muse esame laimėję net neveislinių šunų grožio konkursą. Musę teko užmigdyti, kai ji sulaukė vos 8 m., dėl išsiplėtusios širdies, kuomet jau ir vaistai nepadėjo. Vidurio Azijos aviganiui buvo nustatytas vėžys, teko taip pat palydėti į vaivorykštės šalį.
Praėjus kiek laiko po skaudžių įvykių norėjau įsigyti šuniuką. Tačiau buvau nepilnametė, tad už mano sprendimus buvo atsakingi tėvai, kurie buvo prieš bet kokį augintinį. Gyvenimas be šunų? Ne, tai ne man… Tuomet aš pradėjau savanoriauti gyvūnų prieglaudose. Po kelių savanorystės metų sulaukiau skambučio iš draugės: „Ką daryti? Ant kelio radau Musę.“ Taip, Tuci labai panaši į prieš tai augintą Musę. Kaimynai galvoja, kad vedžioju Musę, kartais paklausia, kiek jai metų, juk jau labai sena turi būti. Taigi tame pačiame kieme, kuriame užaugau, dabar vakarais vaikšto Tuci ir jos ne per seniausiai atsiradusi draugė – azijatė Uchi, kuri panaši į mane užauginusį pirmąjį azijatą Fiką. Sutapimas? Reinkarnacija? Nežinau...
Negaliu nepadėkoti Romui, kuris padėjo nubraukti ašaras sunkiu metu ir visuomet buvo šalia, Jakovo klinikai, ypač gydytojai Margaritai, už puikiai atliktą labai sudėtingą operaciją bei konsultacijas, Žvėryno klinikos gydytojai Laurai už akupunktūrą ir konsultacijas, „Dogspoto“ komandai už patarimus, dovanas ir palaikymą. Ir labiausiai AČIŪ mano kalytei Tuci už gyvenimo pamokas, kad nieko nėra neįmanomo!
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.
