„Tai nėra vienintelis toks projektas pasaulyje. Pornografija – taip vadinasi tokie dalykai, – šyptelėjo A. Pocej. – Tiek, kad jų tikslas nėra meninė išraiška.“ Tarp Lietuvos ir Monako gyvenantis fotografas interviu DELFI metu papasakojo, kaip gimė šio projekto idėja, kas sutiko jame įsiamžinti ir kaip vyko visas procesas.
– Albertai, kaip gimė idėja įamžinti moteris orgazmų metu?
– Susapnavau. Tiesiog susapnavau, pabudau, atsisėdau lovoje ir galvoje gimė šis projektas. Nors pirma šovusi mintis buvo: to neįmanoma įgyvendinti. Pornografija, kai modeliams yra mokami pinigai, yra viena, o kai renkiesi paprastus žmones, neturinčius patirties... Vis dėlto nusprendžiau bent jau pabandyti.
– Ar lengva buvo rasti modelių?
– Rašiau visiems, ką pažįstu. Be to, teko grįžti į Lietuvą, nes žmonės čia mane labiau pažįsta nei Monake, tiesiog čia labiau manimi pasitiki. Modelių ieškojau maždaug mėnesį. Ir nors planavau surasti apie dvidešimt merginų, radau tik penkiolika.
– Kokių atsakymų sulaukdavote pateikęs pasiūlymą fotografuotis orgazmo metu?
– Dažiausiai jie būdavo du. Arba „neturiu tiek drąsos“, arba atsakymo tiesiog nebūdavo. Na, tai irgi ganėtinai iškalbinga. Žinoma, trečias atsakymas irgi būdavo: „taip, įdomu, sutinku“. Taip, jų buvo mažuma.
– Ar ieškodamas modelių turėjote nusistatęs kažkokius rėmus: amžiaus, išvaizdos ir panašiai?
– Ne, nes norėjau, kad viskas būtų gyvenimiška. Juk moterys įvairios: jų padėtis, socialiniai dalykai, hobiai. Tiesa, sutiko meniškos sielos arba labai drąsios merginos. O amžius labai įvairus: nuo dvidešimties iki keturiasdešimties metų. Beje, vienos buvo vienišos, kitos – turinčios vaikinus ar net vyrus. Nors aš pats galvojau, kad sutiks tik vienišos.
– Kokį atlygį žadėjote už tokį atvirumą?
– Jokio. Tai – meninis projektas. Nuotraukos taip pat nebus parduodamos. Gali būti, kad ateityje išleisiu knygą, tačiau tam reiks dar paieškoti modelių. Tai vėlesni planai.
– Kiek merginų sutiko atsiverti prieš Jūsų fotoobjektyvą?
– Dvidešimt. Tačiau kelios atsisakė, nes galvojo, kad teks vaidinti. Dar kelios nesugebėjo atsipalaiduoti, tad pavyko įamžinti tik penkiolika.
– Kaip vyko visas procesas?
– Pirmiausia, reikėjo surasti vietą, atrasti gerą šviesą, sudėlioti, kaip atrodys pats kadras. Tik tuomet ateina merginos eilė. Viskas vyko gamtoje ar kitose lokacijose. Nenorėjau studijos aplinkos, kad būtų daugiau įvairovės ir laisvės.
– Pats orgazmas... Ar jis iš tiesų buvo ir kaip jis buvo pasiektas?
– Merginos turėjo masturbuotis. Žinoma, be mano pagalbos. Tiesa, kartais teko pastatyti kamerą, nustatyti automatinį fotografavimą kas sekundę ir pasitraukti. Tik taip merginos galėdavo atsipalaiduoti. Nors kai kur mygtuką spausdavau aš pats.
– Kiek laiko trukdavo vienos merginos fotosesija?
– Tai keli etapai: vietos, kadro ir pačio orgazmo. Pradiniai etapai trukdavo valandą ar dvi. Pats orgazmas – nuo dviejų iki dvidešimties minučių. Viskas vyksta greitai (nusijuokia).
– Jūsų projektas skamba labai seksualiai, tačiau tos nuotraukos nėra seksualios ar erotiškos. Kodėl?
– To ir siekiau. Nenorėjau, kad būtų ta atvertų burnų klišė. Kiekvienas žmogus yra skirtingas, kaip ir pats orgazmas. Jo išgyvenimas taip pat skirtingas – tai silpnesnis, tai stipresnis... Norėjau parodyti, kad menas nėra viena klišė. Jei tai būtų buvusi vaidyba – visur būtų buvusi ta praverta burna ir užmerktos akys, tačiau norėjau parodyti taip, kaip yra gyvenimą. Nesistengiau to gyvenimo nupiešti ar padaryti gražesniu.
Norėjau, kad žmogus, žiūrėdamas į nuotraukas, susimąstytų. Banalybe žmogaus nepriversi susimąstyti.
Alberto Pocej projektas:
