Gyvendami be žmonų įsitikinome, kad jei ne viską, tai daug ką galime pasidaryti patys: tvarkyti namus, skalbti drabužius, gaminti maistą ir t.t., net pradėjo suktis mintys, kad mes galime visiškai gyventi be žmonų. Kam ta papildoma ranka mūsų piniginėse?
Oi, atleiskite. Aš čia netyčia taip pasakiau. Aš kaip anglas per referendumą riktelėjau, kad galime būti savarankiški ir išsigandau to savarankiškumo. Mielos moterys, labai atsiprašau, juk mes be jūsų būtume vargana šventų viengungių banda, todėl kad tokiu bent jau morališkai nepasijusčiau, įsitaisiau draugę. Labai gerą, tikrą anglę.
Taip puikiai šnekančią senąja, tikrąja anglų kalba, kad mažai ką suprantu, bet, manau, daugelis sutiksite, kad dažnai ir gimtąja kalba kalbančias moteris kartais labai sunku suprasti.
Kadangi mes gyvename „grynai“ angliškame kvartale, tarp tikrų anglų, tai šefas paprašė palaikyti draugiškus santykius su priešais gyvenančia bobute. Kaip didžiausią laimėjimą ar paslaptį pasakė, kad ji neprašyta nupjovė mūsų kiemelyje žolę, o jis jai už tai be kvito davė net penkis svarus (žolės labai nedaug).
Pirmomis dienomis įsisukus į naujus darbus nebuvo kada draugauti su bobute. Anksti keldavausi, vėlai grįždavau, o kai nereikėdavo važiuoti, kiurksojau prie kompiuterio ir kariavau su įvairiomis lentelėmis.
Per darbų gausybę net nepastebėjau, kaip mūsų angliška pievelė pavirto į tokį žolės mišinį, kad net išbadėjusi ožka neėstų. Vieną pavakarę susimastęs žiūrėjau į linguojančius asiūklius, žydinčias pienes ir klastingai styrančias usnis. Skaičiavau, kas pigiau – ar kažkokia ypatinga ožka, ar bobutės „nuoma“. Netikėtai už nugaros išgirdau keistą krenkštimą. Atsisukau ir pamačiau... šunį. Nedidelis, keršas, pusiau luptas, pusiau skustas. Nors jis nepanašus į ožį, bet draugiškai pasiūliau žolės iš savo kiemo. Pasiūlymas nepatiko.
Įsižeidė, nemaloniu gerkliniu balsu aplojo ir nubėgo į kaimynės kiemą. Kelias minutes iš namo sklido tas keistas, labai nemalonus, monotoniškas amsėjimas, kol pagaliau pasirodė ji, kaimynė, tiksliau, angliška bobutė su šuniuku. Netvirtas žingsnis, sudėjimas – standartinis, moteriškas, šviesūs plaukai, neryškus makiažas, miela angliška šypsena ir piktokas, smerkiantis žvilgsnis. Atsisėdo prie stalo savo kiemelyje ir užsirūkė.
Taip, gerbiamieji, kadangi mano šefas tinka man į sūnus, tai jam kaimynė gal ir tinka į bobutes, bet man... Na, bet apie tai kiek vėliau.
Priėjau prie tvoros. Šuo aplojo, o bobutė demonstratyviai pakreipusi galvą nužvelgė mano pievelę. Gėda, rėkė jos nebylus žvilgsnis ir šuns lojimas.
Ištraukiau piniginę ir, kad ją velnias griebtų, ten tik dvidešimties svarų ir dvidešimties eurų kupiūros. Eurai mano, o svarai paimti iš įmonės kasos kanceliarinėms smulkmenoms.
Taip, be reikalo piniginės neištrauk, o jei ištraukei, tai jau ir duok. Šykštuolis pasakytų, kad žmona pinigus iškraustė. Pasipūtėlis pamojuotų kreditine kortele ir arogantiškai paklaustų, ar ponia turi sąskaitą Šveicarijos banke. O geras kaimynas duos tai, ką turi. Linktelėjau į pievelę ir pakilnojau piniginę. Šuo aplojo, bobutė priėjo. Pasiūliau savo eurus.
Iš jos žvilgsnio ir surauktų antakių supratau, kurią barikadų pusę kaimynė užėmė „Brexit“ referendume. Ištraukus anglišką pinigą, visi veido raumenys sugrįžo į ramybės būseną. Paėmė pinigus, o vietoje grąžos pasakė, kad vis tiek nupjaus tik vieną kartą. Nesuprasi tų moterų. Vienam už penkis svarus, kitam – už dvidešimt, o trečiam gal ir už aukso kalną žolės nepjautų. Padėkojau, pasijutau atrodantis turtingesnis už šefą ir nuskubėjau darbuotis.
Pažadėjo ir padarė, bet net nemačiau kada, tik pastebėjau, kad per langą truputį pasikeitė vaizdas. Kurį laiką kontaktą su kaimyne palaikydavau tik per jos šunėką. Jis mane aplodavo išeinant ir pareinat namo. Kelis kartus mačiau, kaip kaimynė išsivarydavo iš garažo mažą automobilį, sėsdavo ant mini elektrinio triračio ir kažkur išvažiuodavo.
Kelis kartus susitikome, pasisveikinome, bet draugauti dar nepradėjome. Jei ne nenuorama šuo, tai visai nepastebėčiau kaimynų kiemo.
Atleiskite, aš ir vėl pakalbėsiu apie žolę, nes ji tapo ta grandine, surišusia mūsų tolimesnį bendravimą. Be jos nieko nebūtų buvę.
Ir vėl atėjo ta diena, kai mano angliškoje pievelėje suvešėjo asiūkliai ir visa kita žolė. Stovėjau, kasiau pakaušį ir skaičiavau, kas pigiau – ar bobutę pasikvieti, ar pagaliau pačiam nusipirkti žoliapjovę. Kolega traukė dūmą prie durų, o už nugaros vėl išgirdau gerai pažįstamus garsus.
Priėjo kolega, kaimynė, šuo ir visi, kad juos kur velniai, kaip apsirūkę žiūrėjo į mano pievelę.
– Aš pažįstu dieduką, kuris gali atnešti pigesnių cigarečių, – netikėtai tarė bobutė žiūrėdama į mane, nors rūkė kolega.
– Ne, – nukirtau kaip kirviu, – paskui dieduką su pigiomis cigaretėmis anksčiau ar vėliau ateis dėdė su antrankiais. Jei norite „bizniauti“, susiraskite kitą kiemą, – pridūriau labai griežtai ir pavaizdavau surakintas rankas.
Nesitikėjau. Šuo akimirksniu dingo už tvoros. Bobutė iki pakaušio pakėlė antakius ir taip jų nenuleidusi nuskubėjo namo. Kolega kažką sumurmėjęs susirinko daiktus ir nuėjo į automobilį. Likau kieme vienui vienas. Net šuo nebekaišiojo per tvoros plyšį savo nosies. Tikriausiai per griežtai pasakiau, bet geriau vienam laisvėje, negu kolektyviai už grotų, padariau išvadą ir nuvažiavau pirkti žoliapjovės.
Jau kitą dieną atėjo keršto valanda. Mūsų kaime nupjauta žolė yra dedama į konteinerį ir ją išveža komunalininkai. Jūs nepatikėsite, kaip buvo pikta, kai visų konteinerius iškratė, o mano paliko pilną. Na, taip, žolė buvo didelė, bet neviršijo nurodytų standartų. Tempiant atgal konteinerį pastebėjau per langą žiūrinčią kaimynę. Drąsiai priėjau prie vartelių ir pabeldžiau. Akimirksniu prisistatė. Parodžiau pilną konteinerį ir paklausiau, kame reikalas. Žolė bloga ar pjovėjas kam neįtiko.
– Čia kažkoks nesusipratimas. Stumk atgal, aš tuoj paskambinsiu, jie po mūsų miestelį vis dar sukinėjasi, – atpylė bobutė nuolankiu balsu.
Taip ir padariau. Pastačiau konteinerį atgal ir numyniau į įmonės aikštelę. Pažadėjo ir padarė. Grįžęs radau konteinerį ne tik tuščią, bet ir pastatytą prie namo. Tą vakarą pirmą kartą vienas kitam maloniai nusišypsojome ir aš paglosčiau šunį. Smulkmena, bet maloni.
Kitą rytą nieko neklausęs prisukau kaimynės tvoroje dvi atšokusias lentas ir pirmą kartą trumpai šnektelėjome. Geriau įsižiūrėjau į moterį ir, atsiprašau gerbiamieji, mano šefui gal ji ir bobutė, bet man...
Vieną rytą pamačiau apie jos automobilį besisukiojančius kelis jaunuolius. Priėjau. Pasirodo, norėjo pakeisti akumuliatorių, bet neatsinešė jokių raktų.
Aš dar niekada gyvenime nemačiau tokio susižavėjusios moters žvilgsnio, kai atsinešiau rimto profesionalo raktų rinkinį ir per kelias akimirkas pakeičiau akumuliatorių.
Jaunuoliai užsivedė automobilius ir išvažiavo, aš sugrįžau į biurą, o bobutė dar ilgai stovėjo kieme žiūrėdama tai į mano namą, tai į gatvę, kuria nuvažiavo jos automobiliukas. „Pardavė automobilį“ – pagalvojau ir įnikau į savo darbus.
Kitą dieną apie pietus visas kiemas suskambo nuo linksmų moteriškų balsų. Išėjau ir net išsižiojau. Mano bobutė su dar dviem draugėmis – išsipusčiusios, pasidažiusios šokinėja apie automobilį ir man moja.
– Mano automobiliui atliko techninę apžiūrą. Kaip puiku, mes dabar galėsime važinėti į centrą, parduotuves ir kavines, – klegėjo linksmai moterys ir nuoširdžiai man padėkojusios „išrovė“ į trasą. Va tau ir bobutės.
Vakare parėjęs iš darbo radau linksmą trijulę lauke prie stalo gurkšnojančią lengvą gėrimą. Pakvietė ir mane.
– Mes tau dovanėlę parvežėme, – tarė linksma, padavė gražią dėžutę su saldainiais ir visos trys draugiškai pabučiavo. Pasidalinau saldainiais ir tapome labai gerais, artimais kaimynais. Smulkmena, bet maloni.
Po to jau drąsiai eidavau pas kaimynę, kai ne viską suprasdavau angliškuose popieriuose. Ponia suorganizavo stacionaraus interneto ryšio prijungimą, padėjo užpildyti blankus, parnešė prisiregistravimo blankus pas vietinį šeimos gydytoją ir visada paaiškindavo mums nesuprantamus angliškus dalykus, nes juk ji tikra angliška kaimynė arba tiesiog bobutė su šuniuku.
Ji visada į mane kreipdavosi, kai reikėdavo ką nors pataisyti jos automobilyje. Ją labai žavėjo mano instrumentų dėžė, o kai grįždavau iš mūsų aikštelės murzinas ir pavargęs, visada išeidavo, pašnekindavo, paklausinėdavo apie transportą (ji dirbo vairavimo instruktore ir turi net autobuso vairuotojo teises), o atsisveikinat pagarbiai palinkėdavo „Good night, boss“ (angl. labanakt, bose). Smulkmena, bet maloni.
Po truputėlį susidraugavome taip artimai, kad ji net papasakojo apie savo gyvenimą, vargus, netektis, patirtą rimtą traumą, skausmus, pasakė savo tikrą amžių ir sutarėme kartu atšvęsti gimtadienį. Mūsų gimtadieniai – tą pačia savaitę.
Nežinau, ar daug mūsų tautiečių gali pasigirti artimai bendraujantys su tikrais angliškais kaimynas. Man pavyko rasti bendrą kalbą ne tik su artimiausia kaimyne, bet ir su visais aplinkiniais. Visi maloniai sveikinasi, šypsosi, kai manęs nėra namie, paima mano siuntą, aš paimu kaimynų. Mūsų kvartale tai įprasta. O jei reikia ką pasiimti iš netoliese esančio pašto, tai duoda net paso neprašę, nors kartais siunta būna kolegos vardu. Matyt, mano bobutė pasistengė.
Vieną vakarą po eilinio pasakojimo žmonai apie savo kaimynę mano brangiausioji netikėtai užklausė, kiek mano bobutei metų. Pasakiau tiesą. Žmonos reakcija buvo audringa.
– Jei ji jau bobutė, tai kas aš! – suriko desperatiškai.
Net nesusimąstęs atsakiau:
– Tu mano brangiausia ir vienintelė bo..., ai, koks skirtumas kaip pavadinsiu, svarbu, kad tai būtų sakoma nuoširdžiai, su pagarba ir nesumeluota meile. Tai jau ne smulkmena ir ne tik maloni, bet ir privaloma.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome Jūsų, lietuvių, gyvenančių svetur, pasidalyti – kokia alga ir darbo pozicija priviliotų jus vėl įsikurti tėvynėje? Kiek ir už kokį darbą gaunate svetur? Rašykite pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigrantas“ ir pasidalykite savo patirtimi, išreikškite nuomonę!
