Foralbergo kalnų sakmės, Alpių sūris ir karvių šypsenos

Žvilgsnis bėgioja žaliais Alpių šlaitais, užkliūdamas už viršūnių, kai kur net ir vasarą pasipuošusių sniego lopinėliais. Kojos nespėja lėkti iš paskos. Debesėliai glosto skruostus, palikdami drėgnus bučinius veide ir rasą plaukuose. Saulės pakutenti žolynai skleidžia virš slėnių tūkstantį ir vieną aromatą. Abipus tako mūkia karvės, o snukiai tokie draugiški, kad praeinant norisi sveikintis, glostyti, pakasyti paausį.

Tobula vieta pailsėti

Labiausiai į vakarus nutolusį Austrijos regioną, vienu kraštu prisiglaudusį prie rytinės Bodeno ežero pakrantės, patys austrai laiko idiline atostogų vieta. Jį sudaro šešios sritys. Jau vien Brėgencervalde (Brėgenco žemėje), kurio takeliais miname šįryt, nusidriekę 50 stulpeliais sužymėtų įvairaus sudėtingumo gamtos takų, vedančių kalnų šlaitais, keteromis ir slėniais. Jų bendras ilgis sudaro apie 1500 km.

Pats įkarštis Foralbergo Alpėse prasideda atėjus slidinėjimo sezonui. Vos šlaitams apsiklojus sniegu į prabangiausią ir brangiausią Austrijos regioną ima plūsti žiemos sporto entuziastai. Pavasarį išvykus paskutiniams slidinėtojams kalnų kaimeliai ištuštėja, paslaugų kainos nukrenta, tačiau viešbučiai, restoranai, keltuvai veikia ir toliau. Tuomet į Alpes plūsteli svajotojų, vaikštinėtojų, gamtos mylėtojų ir ramybės ieškotojų banga. Ji kur kas mažesnė nei žiemos sportininkų.

Tikras Alpių veidas

Stojus vasaros ramybei, dėmesys nukrypsta į tai, ką per turistų bruzdesį sunku įžiūrėti. Imi užuosti ore tvyrantį medienos kvapą - ir ne tik todėl, kad dauguma Foralbergo namų tradiciškai dengti medžio trinkelėmis arba užplūdus naujosios architektūros madai pastatyti iš vertikalių lentų - tas lentas pjausto lentpjūvės, trinkeles gamina fabrikai, kuriuos išvysi pakeliui, kur bevažiuosi. Medžio meistrai savo dirbtuvėse ir kiemuose drožia skulptūrėles, interjero detales – jų visuomet prisireikia.

Foralbergo kaimų gyventojai vienaip ar kitaip susiję su liaudies amatais, menu ir grožiu: kas nedrožinėja, tas spaudžia sūrius, kas nespaudžia sūrių, tas brandina vyną, kas nebrandina vyno, tas kala metalą, kas ne kalvis, tas dailininkas, o kas netapo, tas gamina kosmetikos produktus. Išėjęs pasivaikščioti tuoj išgirsti kalvio kūjį ar karvės mūkimą, žvilgtelėjęs į kiemą pastebėsi audėją ar dailininką, kalnų trobelėje išvysi sūrio spaudėją. Atsiveria kitas pasaulis – ramus, gaivus, žalias, kvepiantis geru vynu, geru alumi, ir, žinoma, gardžiu maistu.

Kulinariniai pasivaikščiojimai

Su Alpių pasauliu galima susipažinti patiems vaikštinėjant po kalnus bei kaimelius, arba padaryti tai taikliai ir tikslingai. Toks daugialypis potyris, supakuotas į 40-60 eurų kainuojantį originalų pasiūlymą, turi net savo pavadinimą – kulinarinis pasivaikščiojimas. Brėgenco žemėje galima išmėginti net penkis kulinarinius pasivaikščiojimus - po Bezau, Hitisau, Krumbacho, Lingenau, Melau ir Švarcenbergo apylinkes.

Pasirinktą kulinarinio pasivaikščiojimo paketą, į kurio kainą įskaičiuotas pakilimas į kalną ir nusileidimas keltuvu, skirtinguose restoranuose patiekiami pusryčiai, tipiškas apylinkėje pietų patiekalas ir pavakarių desertas, taip pat autobuso bilietai visai dienai, galima įsigyti Bregencervaldo turizmo informacijos centre arba internetu.

Sūrių puota rūke

Devintą ryto, vos pradėjus veikti Melau kaimo keltuvui, mes jau kalno papėdėje –išmėginsime Melau kulinarinį pasivaikščiojimą. Melau įsikūręs 714 m. aukštyje, iš jo keltuvu galima užkilti į 1395 m. aukštyje esančią Rosštelės stotį.

Po akimirkos savo laikinuosius namus - Apartment Rötörlars - regime iš viršaus. Kažkuriame iš jaukaus namo kambarių sukiojasi jų šeimininkė Reinhard, pro langus žvilgčiodama į kaimą supančias Alpių viršūnes. Ji net neįtaria, kad šiandien į jos namą pažvelgsime nuo aukščiausio apylinkės kalno Kanisfluh.

Išlipę iš kabinos atsiduriame lengvame rūke. Kol kalnų šlaitai pabus, reikia surasti žemėlapyje nurodytą “Simma’s” restoraną ir papusryčiauti. Patraukiame didžiausio rūke skendinčio namo silueto link.

Aštri šefo Valterio Simos (Walter Simma) akis mus pastebi dar nepasiekusius slenksčio. Mes – pirmieji svečiai, todėl jis turi laiko šnektelėti, pats sodina mus prie stalo. Valterio padėjėja, apsirėdžiusi Foralbergo tautiniais drabužiais, vardija ant stalo sukrautų sūrių rūšis ir savybes: šis – pirktas iš kalne gyvenančios senelės, anas – iš Valterio kaimyno, tas – šviežias, kitas – brandintas…

Nuo sūrių pavadinimų ir skonių sukasi galva, tačiau norisi paragauti ir šio, ir to, ir kito. O greta sūrių, naminės duonos kepalėlių, galybės šviežių vaisių, daržovių ir žolių, dėmesį patraukia ožio barzdą primenančios kailinės padėjėjos klumpės. Tokias anksčiau nešiojo visuose Foralbergo kaimuose, o dabar jos liko tik tautinės aprangos detalė.

Kol įsivažiuojame į sūrį, iškepa ir kiaušinienė. Kiaušiniai, kumpis, dešros, prieskoniai – viskas supirkta iš artimiausių kaimų ūkininkų ir atgabenta iš Valterio tėvų sodo. Brėgencervaldas - Austrijos kulinarinio paveldo regionas visos šalies mastu, o reikalavimai kulinarinio paveldo vietose – kad maisto produktai būtų užauginti ir pagaminti regione.

Gimęs aukštybėse

Pirma vieta Brėgencervaldo kulinarinio paveldo kontekste tenka sūriui, kurio yra net 50 rūšių. Nieko nuostabaus - karvių šiame regione gyvena tiek pat kiek žmonių – apie 30 tūkstančių. Kilmingiausia sūrio kategorija – Alpių sūris, tačiau tik keliolika procentų iš visų sūrių turi garbės būti taip vadinami.

Kuo gi ypatingas Alpių sūris? Jis pagamintas vasaros mėnesiais Alpių trobelėse. Tuomet karvės ganosi šlaituose virš 2000 m aukščio, nenulipdamos žemyn - ten žolė šviežiausia, švelniausia ir kvapniausia. Čia jos ir melžiamos, o sūris spaudžiamas iškart ir vietoje. Alpių sūrio skonis intensyvėja jį brandinant.

Pavasarį ir rudenį, kai kalnuose vėsiau, karvės ganosi žemiau, o žiemą jos nusikrausto į slėnius ir kaimelius. Toks ganymo būdas čia vadinamas trijų pakopų sistema. Jos dėka karvės beveik visus metus ėda šviežią žolę, todėl ir pienas toks gardus, ir sūriai. Tik žiemos mėnesiais karvės šeriamos šienu. Sūriai iš dviejuose žemesniuose lygiuose laikomų karvių pieno gaminami pieninėse ir vadinami kalnų sūriu. Brėgencervaldo ūkininkai vidutiniškai laiko tik po 10 karvių.

Kalnų karalius Kanisfluh

Po žolynais kvepiančių pusryčių norėtųsi prigulti, bet lankstinukas liepia keliauti toliau, primindamas, kad iki 2044 m. aukščio Kanisfluh viršūnės – dvi valandos kelio, o nuo jos žemyn iki pietų restoranėlio – dar valanda. Simos restoranas jau išlindęs iš debesies, bet po lietaus takelis pažliugęs, akmenys slidūs. Čia būtina avėti kalnų batus, turėti striukę nuo lietaus ir saulės akinius, o pasitepti kremu nuo saulės patartina net ir jai nešviečiant.

Kuo arčiau viršūnės, tuo garsiau tilindžiuoja varpeliai, iš rūko išnyra daugiau karvių. Žolynai abipus tako skleidžiasi gelsvais, rausvais, violetiniais žiedais. Saulė kyšteli iš debesų, nudažydama slėnį po kojomis linksmomis spalvomis. Kalnų gaivuma pasiekia plaučius. Takelis veda vis stačiau, darosi siauresnis, kol kelią pastoja pliki ir slidūs akmenys. Viršūnė jau čia pat. Debesėlis irgi netoli. Kad tik pakaktų laiko sausai iki viršaus nusikabaroti.

Prapliupus lietui takelis patyžta, tenka ropoti keturiomis. Debesiui išsisklaidžius paaiškėja, kad vaizdai verti pastangų: nuo Kanisfluh matyti ne tik Melau, bet ir visas Brėgenco slėnis su kaimeliais. Tai aukščiausias ir įspūdingiausias Brėgenco žemės kalnas, jame gyvena kalnų ožiai su dideliais riestais ragais.

„Edelveiso“ gardumynai

Žemyn judame greičiau ne tik todėl, kad veja debesis - vilioja apačioje įsitaisęs „Edelweiss“ restoranėlis. Po akimirkos restoranėlio nebematyti – slėnį gaubia debesis. Migloje prapuola ir takelis, ir raudonai balti takelio ženklai. Išsitraukiame lankstinuką su jame pažymėtu maršrutu. Čia būtina turėti žemėlapį, nesvarbu skaitmeninį ar popierinį – tikrai pravers.

„Edelveiso“ restoranėlyje pietų metas. Suolai braška nuo vaikštinėtojų antplūdžio, o stalai – nuo valgių gausos. Padavėjas laksto aplink staliukus pasipuošęs siuvinėtais odiniais šortais ir odine skrybėle, jo padėjėja klapsi kailinėmis klumpėmis, apsirėdžiusi tautiniais drabužiais. Staleliai, kaip ir pridera, papuošti džiovintais edelveisų žiedais. Ši aukštumose žydinti gėlė laikoma Alpių simboliu. Edelveisų išvysti pasitaiko retai, jie saugomi, o gamtoje juos skinti draudžiama.

Kol svajojame apie edelveisus, ant stalo gula didelė keptuvė stambiai tarkuotų bulvių blynų, užkeptų kiaušinio kepure ir lėkštė firminių „Edelveiso“ makaronų, pagardintų Alpių žolelių padažu. Į langą barbenant lietui, ilgai smaguriaujame, apsikrovę stalą Brėgenco žemės kulinarinio paveldo gėrybėmis.

Desertas Ignuko smuklėje

Lietui nuščiuvus lauke gaivu, nuo stogo kapsi pavieniai lašai. Norisi sėdėti atsirėmus į akmenį ir traukti į plaučius drėgną orą, bet laukia žygis atgalios. Iki keltuvo – dvi valandos kelio kitu takeliu. Vėl tilindžiuoja varpeliai, mūkdamos sveikinasi karvės, kyšteli ir dingsta saulės spinduliai. Slėnis kvėpuoja, čia pakeldamas, čia nuleisdamas debesis, šniokščia upeliai, į medžius įsisukęs vėjas pasakoja Alpių istorijas. Artėdami prie keltuvo, kas kelis žingsnius stabtelime jų pasiklausyti.

Po dviejų valandų leidžiamės žemyn paskutiniu keltuvu. Pajutę Melau žemę po kojomis sukame į „Nazes Hus“ restoranėlį deserto. Gauname šiltą obuolių štrudelį su vanilės kremu ir gabalą mėlynių pyrago. Naze neturi nieko bendra su naciais. Tokiu mažybiniu vardu vokiškai vadinamas Ignas. Ignukas buvo ankstesnis restorano šeimininkas.

Į sapnus – su žvaigždėmis

Lyg dar būtų maža visą dieną trukusio pasivaikščiojimo, iš „Nazes Hus“ sukame į priešingą pusę ir apsukame ratą aplink Melau. Ryte Reinhard papasakojo, kodėl tiek daug kaimų pavadinimų baigiasi raidėmis „au“ - Au, Bizau, Bezau, Mellau, Lingenau... Au reiškia pievą, o jie visi įsikūrę žaliuojančiuose slėniuose.

Temstant įsitaisome savo terasoje prie stalo su lauknešėliu sūrio ir Reinhard dovanotu buteliu raudono vyno. Vienoje pusėje iš lėto merkiasi Kanisfluh, kitoje – Hangspitze kalno siluetas. Melau languose viena po kitos žiebiasi šviesos, atkartodamos danguje sužibusias žvaigždes. Naktis tik prasideda, bet jaukus patalas, kvepiantis Alpių žolėmis, kviečia į sapnų karalystę.