Jaunuosius krepšininkus ugdantis Lietuvos jaunimo rinktinių vyr. treneris bei pirmasis krepšininko Manto Kalniečio mokytojas Rolandas Radvila sako, kad vien talento krepšininkui neužtenka. Krepšininku bus ne kiekvienas, tačiau didelis noras ir sunkus darbas tikrai gali padėti prasiskinti kelią į krepšinio žvaigždžių olimpą, teigiama pranešime spaudai.
- Kartu su naujais mokslo metais Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje prasidėjo ir naujas sezonas. Tėvai svarsto, ar jau laikas leisti savo atžalą į sporto mokyklą. Kada jūs rekomenduotumėte užrašyti vaiką į krepšinio treniruotes?
- Aš turiu vienareikšmišką atsakymą – nuo 8 metų. Tokiose sportiškose šalyse kaip Ispanija, Serbija ir Kroatija būtent nuo šio amžiaus vyksta tikslingas krepšininkų rinkimas. Pas mus, Lietuvoje, viskas šiek tiek kitaip. Dėl talentingų vaikų konkuruoja įvairios sporto šakos, todėl būsimus krepšininkus pradedame rinkti kuo anksčiau. Matydami talentingą vaiką, stengiamės jį sudominti būtent krepšiniu. Bet aš patarčiau dar vienerius metus skirti gimnastikai ir plaukimui.
- Ar nuo šio amžiaus ir krepšininko talentas atsiskleidžia?
- Nėra tikslaus amžiaus, kada talentas atsiskleidžia – kiekvienam krepšininkui skirtingai. Vaikas gali turėti reikiamus duomenis, būti talentingas, tačiau, ar jis bus geras krepšininkas, kartais negalime pasakyti net kai vaikui jau 16 metų, o kartais jis net nepasiekia vyrų krepšinio lygio. Kaip yra pasakęs vienas iš NBA krepšininkų, sunkus darbas nugali talentą, tad jeigu talentingas vaikas nedirbs sunkiai, jo krepšininko karjera gali greitai baigtis, nepaisant jo turimo talento.
- Kas daro didžiausią įtaką vaiko norui žaisti krepšinį? Ar tėvai turėtų pastūmėti savo vaikus į sportą?
- Didžiausią įtaką pirmiausia daro aplinka, pvz. žiniasklaida, televizija, kiemas, internetas ir tėvai. Išduosiu vieną paslaptį – buvo laikas, kai pats vaikščiojau po mokyklas ir ieškojau talentingų bei reikiamus duomenis turinčių vaikų. Vienoje iš mokyklų ant sienos buvo užrašas, kurio aš niekada nepamiršiu: „Du labai geri tėvai yra daug geriau nei šimtas mokytojų“. Tėvai kiekvieno vaiko gyvenime daro labai didelę įtaką – jie neturi vaiko mokyti žaisti tik dėl rezultato, nes žaidimas tik dėl rezultato greitai veda į pabaigą. Jų darbas yra sudominti vaiką, kad jis norėtų žaisti krepšinį, o ne nuolatos kartoti, kad jis privalo laimėti.
Viena iš didžiausių problemų pastaruoju metu yra tai, kad tėvai, norėdami savo vaikui geriausio, augina jį šilkinėmis sąlygomis ir neleidžia treneriui atlikti savo darbo. Jeigu vaikas nepasiekia jų lūkesčių, tėvai iškart puola keisti krepšinio mokyklą arba dairosi naujo trenerio, ir šią klaidą kartoja įsivaizduodami, jog jie žino daugiau nei treneris. Tiesa yra tokia, kad krepšinyje kaip ir gamtoje egzistuoja natūrali atranka – vaikas turi susidurti su iššūkiais, įprasti prie sudėtingų sąlygų, nes būtent tai jo laukia, siekiant krepšininko karjeros, o ypač aukščiausiame lygyje.
- Kaip būna dažniau – ar tėvai atveda vaiką, pastebėję jo talentą, ar jį pirmiau pastebi treneris?
Būna įvairiai: tėtis krepšininkas nori savo vaiką matyti šiame pasaulyje, kitas yra krepšinio sirgalius ir tikisi, kad jo vaikas gali žaisti krepšinį, trečias pamato, jog vaikas gabus. Svarbiausias rodiklis man, kaip treneriui, yra vaiko, o ne tėčio noras. Todėl kiekvieno naujo berniuko paklausiu, ar jis čia atėjo dėl savęs ar dėl tėčio.
- Ar dažnai susiduriate su situacija, kai tėvai pervertina vaiko gabumus krepšiniui ir atveda klaidingai įsivaizduodami, kad jų vaikas gimęs būti krepšininku?
- Tai nenutinka dažnai, tačiau pasitaiko. Tokia situacija yra viena sunkiausių treneriui – tėtis savo vaiką mato krepšinyje, bet treneris – ne. Žinoma, labai sunku tai pasakyti ir pačiam vaikui. Tačiau vyksta ir natūrali atranka, kai vaikas nepapuola į pirmąjį žaidėjų dvyliktuką ir yra perkeliamas į antrą komandą, dažnai susižavėjimas šiuo žaidimui dingsta. Vis dėlto kartais vaikui tai būna tarsi spyris, po kurio jis stengiasi būti geresnis ir įrodyti, kad treneris turi jį paskirti į pirmąją komandą.
Pasitaiko atvejų, kad vienas vaikas nori žaisti, tačiau tu kaip treneris matai, kad jis nebus krepšininkas – jam trūksta duomenų ir sugebėjimo priimti tinkamus sprendimus. Kitas vaikas, priešingai, talentingas, tačiau nedarbingas – jeigu nusisuki nors minutei, jis jau užsiima pašaliniais reikalais. Žinoma, aš visuomet stengiuosi iš vaiko išgauti viską, tačiau kartais tenka vaikui pasiūlyti išbandyti kitą sporto šaką.
- Ar yra tekę vaiką įkalbinėti žaisti krepšinį?
- Jeigu matome, kad vaikinas turi duomenis, mes iš jo bandome išspausti kiek galima daugiau. Būna, jog ūgis 1,80 m, žaisti jis labai nori, tačiau juk komandos nesudarysime tik iš žemaūgių vaikinų. Būna aukštaūgių, kurie yra abejingi ir nesupranta savo potencialo, tuomet tu stengiesi jį „užkabinti“, kad atsirastų noro žaisti, „įskiepyti“ darbingumą, kad jo potencialas būtų išnaudotas. Liūdna tiesa, kad žemesnio ūgio vaikinams tenka darbuotis tris ar keturis kartus daugiau, nei tiems, kurių ūgis yra du metrai. Deja, jie visuomet turi akivaizdų pranašumą.
- O kas yra talentas kreipšininkui? Kaip atpažinti talentingą vaiką?
- Talentingiausi krepšininkai yra tie, kurie sugeba greitai įvertinti nuolatos besikeičiančią situaciją ir atitinkamai į ją reaguoti. Taip, jie gali neįmesti, tačiau greitas tinkamo sprendimo priėmimas jau yra talentas – ar tą akimirką reikėjo perduoti kamuolį, ar jį varytis, ar mesti – treneris visa tai iš karto pastebi ir tinkamai įvertina. Taip pat vaikinas gali būti miklaus proto, tačiau, jeigu fiziškai jis yra lėtas ir nejudrus, tuomet jo laukia nesėkmė. Svarbus yra ir charakteris – šiame sporte nėra vietos žmonėms, kurie neturi kovingumo, atkaklumo ir nuolatinio tikslo siekimo. Jeigu jis neatsparus išoriniams dirgikliams, pirmai nesėkmei – apie kokį talentą mes galime kalbėti?
Dar vienas svarbus kriterijus, apibrėžiantis sąvoką talentas, – tai kūrybiškumas. Bet kuris žaidėjas gali įmesti į krepšį, bet svarbiau, kaip jis tai padarys. Kaip kine – vaidinti gali kiekvienas, o tai, kaip jis tai atlieka, jau meistriškumas.
- Ar galima vaikui išugdyti visas šias savybes?
- Įsivaizduokime pavyzdį, kai dvyniai auga pas skirtingus tėvus. Pirmojo tėvai, vos pasitaikius progai, jį įžeidinėja ir žemina, netiki jo sugebėjimais ir nepalaiko. Antrojo tėvai neleidžia jam graužtis dėl nesėkmės – jie skatina ir tiki, jog kitą kartą jam pasiseks. Kaip manote, kuris bus geresnis, žaisdamas krepšinį? Taip, vaiko charakterį galima šiek tiek formuoti, tačiau daug kas vis dėlto yra duota gamtos, ir sunku treneriui pakeisti mąstyma ar greitumo ir šoklumo savybes, kurias lemia greitųjų raumeninių skaidulų kiekis.
- Jūs buvote pirmasis Manto Kalniečio treneris. Ar Mantas buvo iš tų vaikų, kurio gabumus iš karto pastebėjote?
- Mantas gal ir nebuvo toks labai talentingas, kaip kai kurie kiti žaidėjai komandoje, tačiau jis buvo darbingas ir turėjo nepalyginamai tvirtą charakterį. Buvo laikas, kai Mantas atsidūrė antroje komandoje, o aš su nerimu laukiau, kada jis mes krepšinį arba sulauksiu jo piktų tėvų apsilankymo. Tačiau viskas buvo priešingai – jo tėveliai buvo supratingi ir tikėjo treneriu, taip pat reagavo ir Mantas – jis suprato ko iš jo reikalaujama, tai jam suteikė pasitikėjimo, kurį jis vėliau su kaupu realizavo. Užgautos ambicijos, begalinis darbštumas ir noras – Mantas įrodė, kiek daug gali.
- Ar auga nauja krepšinio talentų karta?
- Talentingų ir darbščių žaidėjų mes tikrai turime, tačiau kokie jie išaugs, priklauso nuo visos juos supančios aplinkos. Net ir nuo žurnalistų – jeigu vieną kartą parašys, koks vaikas puikus žaidėjas, spėkite, ar tai nepakiš jam kojos ir jis toliau taip uoliai treniruosis? Gali būti, kad taip. Tai didžiausia baimė, kad jis tik neiškeltų savęs aukščiau kitų. Būti krepšinio žvaigžde ankstyvame amžiuje yra griežtai draudžiama.
Taip pat svarbus ir trenerio indėlis – ar vaikui skyrė pakankamai dėmesio ir priėmė tinkamus sprendimus. Deja, turiu pripažinti, kad ne visi mes, treneriai, ir patys esanm idealūs. Tad ir aplinka gali sugadinti talentą. Tai, ar vaikas išplauks į plačiuosius krepšinio vandenis, priklauso nuo kiekvieno jo aplinkoje esančio žmogaus.
- Ką patartumėte tėvams, besiruošiantiems savo vaiką vesti į krepšinio treniruotes?
- Kad ir koks, jūsų nuomone, vaikas yra talentingas, leiskite treneriui dirbti savo darbą. Jeigu atvedėte vaiką pas jį, privalote pasitikėti, o, atsiradus pirmai nesėkmei, nepulti ieškoti kaltų, dairytis kitų mokyklų ir mokytojų. Nekurkite jam šilkinių sąlygų, nes be savo klaidų ir supratimo vaikas toli nenueis. Ir atsiminkite – kad ir koks talentingas jūsų vaikas bus, to neužteks – teks labai daug ir sunkiai dirbti. Vienas gerai žinomas žmogus yra pasakęs, kad sėkmė – tai 95% nesėkmių, o visi kita tai tik tų nesėkmių analizė ir korekcija.
- Ačiū už pokalbį.
