Bendravimas per atstumą šiandien yra savaime suprantamas ir neretai išties būtinas. Nuolat atsinaujinančios, evoliucionuojančios ir kartu paprastėjančios komunikacijos technologijos sukuria aplink jį hiperšiuolaikiškumo ir iškūnijimo aurą. Tačiau korespondencijos, arba buvimo kartu per laiškus, menas turi gilias šaknis ir specifinį kūniškumo režimą. Jei susimąstysime apie laiškus pačia bendriausia ir fundamentaliausia prasme, suprasime, kad jie yra nesančio adresato kūno pakaitalas – kitaip tariant, rašydami laišką mes vietoj savęs atsiunčiame mus atstovaujančius ir simuliuojančius raidžių kūnus (neatsitiktinai anglų kalboje pagrindinė laiško dalis vadinama „kūnu“ – body). Kintančios technologijos tik greitina ir tankina laiškų rašymo – persikūnijimo į simbolius – choreografiją nesibaigiančiame idealaus simuliuoto dialogo paieškos procese.
Evoliucionuodamas, laiško kūnas iš raidinio transformuojasi į juslinį, kol galiausiai visai išvalomas nuo verbalinių mainų ir vis dažniau perskaitomas ir patiriamas kitokiomis formomis, įjungiančiomis visas jusles. Šiuolaikinės korespondencijos technologijos – atgiję vaizdai, akimirksniu išnykstantys fragmentiški pokalbiai, atvirukai iš kitų planetų, ištisas frazes ir idėjas atstojantys metaforiški audiovizualiniai redimeidai – tarsi siekia maksimaliai padidinti susirašinėjimo erdvės intymumą, bet kartu radikaliai sumažinti mūsų pačių dalyvavimą. Taip laiško kūnas tampa svar(b)esnis už mūsų fizinį kūną, o vaizdai ar garsai, kuriais dalinamės, imasi kalbėti už mus, nes jie jau pranoko mūsų gebėjimą kurti, palaikyti ir auginti emocinę įtampą, būtiną komunikacijos erdvei.
Aukščiausias epistolinio žanro taškas yra meilės korespondencija. Tai nebūtinai dviejų įsimylėjėlių susirašinėjimas, bet apskritai tam tikras įtempto intymumo registras, kuris gali įgyti ir nežmogiškas formas (pavyzdžiui, korespondencija tarp išmanių mašinų). Toks intymus dialogas yra giliai įsitvirtinęs pasaulio kultūrinėje sąmonėje. Negalinčių būti kartu fiziškai Eloizos ir Abelardo laiškų istorija apaugo daugybe interpretacijų, o Roland’as Barthes’as savo „Meilės diskurso fragmentuose“ mini meilės korespondenciją kaip atspindinčią visą šio keisto dviejų subjektų ryšio esmę: kreipdamiesi į mylimą žmogų savo jausmu lyg pokalbyje, mes kalbamės ne tiek su juo, kiek su savimi ir savyje, kol kitas lieka nebylus ir iki galo neprakalbintas. Meilė (ir meilės korespondencija) – tai galbūt niekada neatkeliausiančio atsakymo laukimas. Todėl į meilės ryšį, įkalbintą ir įkūnytą tekste, įsiterpia mūsų pačių fantazijos ir troškimai, kitų realių ir pramanytų dialogų atplaišos, citatos ir nuorodos, bei amžinai pasikartojantys motyvai iš visų įmanomų kultūrų ir mitologijų.
Kas nutinka, kai archajiškas komunikacijos žanras įkūnijamas šiuolaikiniame medijuotame kontekste, išryškindamas tiek laikmečio diktuojamus skirtumus, tiek tokio ryšio esmės nekintamumą? Kaip reaguoti, kai atsakymai mus pasiekia nebe žodine išraiška, o vienokiu ar kitokiu vaizdiniu? Kaip dešifruoti šiandienos laiškus? Kaip laiškai rašo patys save?
Ši paroda funkcionuoja kaip besišnabždantys korespondencijos užkulisiai arba dar vienas (meta)laiško kūnas. Mums įdomu, kaip tarpusavyje „susirašinėja“ menininkai, jų temos, kuratoriai, galerija, žiūrovai, skirtingi laikai ir erdvės.
