Pabandykite pagalvoti, kaip elgiasi žmogus kai būna ilgai nevalgęs? O jei dar ilgiau? Taip, gavęs pirmą progą, jis ima ir gerai pavalgo, dažnai ir persivalgo. Griebia dešrą, tepa storai sviesto, kepa šašlykus visomis progomis (savaitgaliais, prie ežero, sode), į kavos puoduką deda tris (paskutinis – su kaupu) šaukštus cukraus, o per kiekvieną giminės susitikimą konkuruoja, kas atneš didesnį šakotį. Ta pati – dar+daugiau=geriau – schema kartojama ir taikoma kitose situacijose. Pasirenkamos tik didžiausios parduotuvės su trimis XXX, prekės, ant kurių parašyta „4+1“, atostogos išskirtinai „all inclusive“ (viskas įskaičiuota – DELFI) Bulgarijos ir Turkijos kurortuose, kieme automobiliais užstatomos jūsų ir dar dvi kaimyno vietos, o turimas sklypas padidinamas aptveriant valstybinę žemę.
Taip akivaizdžiai pasigerinęs gyvenimą artimoje aplinkoje, žmogus tvirtai įtiki, kad toks pat sprendimas atneš sėkmę ir darbinėje srityje, tarkime, eismo organizavimo ir saugumo. Ar pastebėjote, kaip pastaraisiais metais buvo sprendžiami eismo klausimai Lietuvoje: kuoliuku, tvorelių ir dažų lavina. Gal sovietinio nepritekliaus iškamuoti kelių inžinieriai visa ko išsigelbėjimą įžvelgė primityvioje kiekybėje ir atsidavė jai visa savo paprasta natūra. Prieš elementarius kelio vingius, kurių niekas šiaip nepastebėdavo, prismaigstė gąsdinančių ir greitį ribojančių ženklų. Normalius greitkelius sudraskė į kelio atkarpas, kuriose eismo reguliavimas keičiamas kas 300-500 metrų. Kiekvienas ženklas dubliuojamas, statant iš abiejų kelio pusių, be to, prieš ženklą statomas įspėjamasis ženklas apie priekyje esančius ženklus, o kiekvienas ženklas tik ant savo individualios atramos.
Pėsčiųjų perėjos paverstos guzais, ant kurių trankosi automobiliai, tačiau šaligatvį nuo perėjos vis tiek skiria griovys. Be to, pėsčiajam prieiti darosi vis sunkiau, nes aplinka apsmaigstyta ženklais ir veikiau primena kliūčių ruožą. Daugumos ženklų gabaritai buvo padidinti ir papildomas plotas nuspalvintas salotine spalva. Spalvinimas pamažu, bet užtikrintai braunasi ir ant asfalto, todėl keliai „puošiami“ raudonais dažų lopais ir geltonais vafliais. Kiekvienai parduotuvei vietoj įprasto nusukimo tiesiog privalu įrengti reguliuojamą sankryžą su šviesoforu. Kiekvienai eismo juostai kone nuspręsta įrengti po individualų šviesoforą, o kur nėra galimybės – priimtas genialus sprendimas miestą „puošti“ užmiesčio kelių ir logistikos bazių atributu: metalinėmis santvaromis. Santvaros savo ruožtu suteikė papildomų galimybių, juk ant jų galima pakabinti ne tik papildomų šviesoforų, bet ir dar daugiau kelio ženklų. Dar. Dar. Dar.
Yra nepastebėjusių pokyčių? Pasižiūrėkite į nuotrauką (daryta DELFI) ir pasakykite, ką matote: baroko perlą Šv. Petro ir Povilo bažnyčią ar kelio ženklus?
Taigi, inžinierius lankė vaikus Londone, bet vežamas galvojo apie šašlykus ir Karmėlavos cepelinus, todėl nepastebėjo, kad važiuoja pro sostinę, turinčią per 8 milijonus gyventojų. Nepastebėjo ir to, kad milijoninio miesto eismas reguliuojamas nedideliu ženklų kiekiu ir... nieko, viskas juda neprasčiau nei Vilniuje.
Sakote, Londonas – prastas pavyzdys? Bet ką daryti, juk inžinierius nevažiuoja nei į Vokietiją, nei į Austriją, nei į Olandiją, nei į Skandinavijos šalis. Be to, įsivaizduokite, kad nuvažiuotų. Vargšą ištiktų priepuolis: statistika liudija, kad eismo saugumo srityje minėtos šalys Lietuvą lenkia šviesmečiais, tačiau kelio ženklų skaičius minimalus, kiekvienas posūkis nepažymėtas, greitis autostradose didesnis nei Lietuvoje, be to, nekinta dešimtimis kilometrų.
Pačiuose miestuose gatvės siauros, neplatintos jau keliolika metų, automobiliai ant šaligatvių nepastatyti, prie parduotuvių neįrengiamos reguliuojamos sankryžos, o ir šiaip žmonės vaikšto arba važiuoja dviračiais. Bet būkite ramūs, kad sovietinį nepriteklių atkentėjusį vyr. arba vyresnįjį inžinierių ištiktų priepuolis, reikia, kad jis mąstytų, galvotų, analizuotų, o nuo to mūsiškiai tvirtai saugosi primityvia kiekybe ir sovietmečiu įkaltu loginiu neįgalumu. O juk būtų galima užsibrėžti pažaboti masinę psichozę ir taupyti mūsų visų pinigus:
- ženklus ir šviesoforus įrengti tik ten, kur iš tikrųjų būtina;
- miestuose nustoti platinti gatves, įrenginėti sandėlių santvaras, kuoliukus, tvoreles ir kitus kelininkų saviraiškos „kūrinius“.
Lietuvos eismo dalyviai nėra kvailiai ir žino KET, o tie, kurie pažeidžia taisykles (vairuoja girti, nuolatos viršija greitį, vairuoja be techninės apžiūros, bėga iš įvykio vietos, sukelia avarines situacijas) ir kuria siaubingą eismo įvykių statistiką yra dar ir pastabūs ir taip elgiasi, nes žino, kad nėra įgalios ir veiksmingos policijos, ryžtingo teismo sprendimo ir politinės valios. Gal kelio ženklų gausa yra tik patogus figos lapas, kuris nebepajėgus uždengti nuogų ir negalinčių efektyviai dirbti institucijų?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!