Darbo užmokestis į rankas per metus padidėjo 8,5 proc., o realusis užmokestis – 7,7 procento.
Prieš mokesčius vidutinis atlyginimas šalyje buvo 771,9 eurų neatskaičius mokesčių arba 600,8 eurų po mokesčių.
„Šie pokyčiai nestebina, nes sąlygos sulaukti panašaus darbo užmokesčio augimo išliko tokios pat kaip ir pirmą ketvirtį: nedarbas mažėjo, konkurencija dėl kvalifikuotų darbuotojų didėjo, minimalus darbo užmokestis augo, bendrovių pelningumo rodikliai ir galimybės didinti algas buvo neblogos. Tikėtina, kad didelių staigmenų nepateiks ir darbo užmokesčio pokyčiai antrą pusmetį, nepaisant to, kad ekonomikos augimas šiek tiek nuvilia, o eksporto rinkos daug pasitikėjimo nekelia“, - komentare tvirtina SEB banko vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas.
Beje, pasak jo, šis sektorius sėkmingai auga – antrą šių metų ketvirtį apgyvendinimo įstaigos sulaukė 10 proc. daugiau svečių negu prieš metus, todėl šiuo metu didėja ir ateityje dar didės darbuotojų poreikis.
„Nebestebina besitęsiantis darbo užmokesčio augimas informacijos ir ryšių ar apdirbamosios gamybos sektoriuose, nes juose sunkiausia pritraukti naujos kvalifikuotos darbo jėgos. Mažiausiai darbo užmokestis šių metų antrą ketvirtį augo viešojo valdymo, gynybos, socialinio darbo ir energetikos sektoriuose. Pastarojo sektoriaus plėtra nurimusi, o vidutinis darbo užmokestis jame yra vienas didžiausių Lietuvoje, taigi algas darbuotojams energetikos bendrovės kelia atsargiai. Beje, vidutinis darbo užmokestis viešajame sektoriuje augo lėčiau negu privačiame dėl valdžios siekio riboti valstybės išlaidų augimą“, - tvirtina analitikas.
Realusis darbo užmokestis pralenkė prieškrizinį lygį
Pasak T. Povilausko, realusis darbo užmokestis, skaičiuojamas įvertinant kainų pokyčius šalyje, šiais metais pranoko prieškrizinį lygį ir šiuo metu yra didžiausias šalies istorijoje.
„Visgi pajamų nelygybė Lietuvoje nemažėja ir tik aštrina visuomenės susiskaldymą. Akis bado ir tai, kad vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius Lietuvoje vis dar mažesnis negu Latvijoje. Tiesa, pastaraisiais ketvirčiais atsilikimas mažėja, o tam įtakos turi tai, kad Latvijoje per metus MMA padidėjo 2,8 proc., arba daug mažiau negu Lietuvoje, kur MMA pakilo 16,7 procento.“, - komentavo jis.
Verslininkams apsaugoti darbuotojus nuo konkurentų bus dar sunkiau, ypač dabar, kai lūkesčių dėl didesnio atlyginimo spiralė vis labiau įsisuka. Kita vertus, smarkus darbo užmokesčio augimas skatins įmonių investicijas į mašinas, įrenginius, programinę įrangą. O mažiau našioms bendrovės, kurios dirba eksporto rinkose, bus vis sudėtingiau.
Lenkia našumo augimą
Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnysis ekonomistas Tomas Šiaudvytis atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje darbo užmokestis per pastaruosius trejus metus augo vidutiniškai beveik 5 proc. kasmet, t. y. gerokai sparčiau nei darbo našumas, kuris kasmet padidėdavo tik apie 1,2 proc.
„Sparčiai, antrą ketvirtį net 8,1 proc., augantis darbo užmokestis džiugina darbuotojus. Jiems atlyginimus mokantys verslininkai tai gali vertinti dvejopai: viena vertus, nėra ko džiaugtis, nes darbuotojams tenka atiduoti vis didesnę pajamų dalį, kita vertus, verslininkams gerai, nes darbuotojai daugiau pinigų išleidžia pirkdami prekių ir paslaugų. O kaip atlygio augimas vertintinas visos ekonomikos (makroekonomikos) požiūriu?“, - komentare klausia jis.
Pasak jo, tokia padėtis verčia sunerimti, nes verslas darbo užmokestį didinti savo pelno sąskaita gali tik ribotą laiką. Vėliau gali tekti kelti prekių ir paslaugų kainas. Spartesnį paslaugų kainų augimą Lietuvoje matome jau kurį laiką (liepos mėn. sudarė 3,4 proc.).
Atlygio kaita taip pat lemia Lietuvos įmonių gebėjimą konkuruoti su kitų šalių gamintojais. Pastaraisiais metais tik trijose ES šalyse - Latvijoje, Estijoje ir Bulgarijoje - atlygio ir našumo augimo atotrūkis buvo didesnis nei Lietuvoje. Kitose ES šalyse, įskaitant daugumą naujųjų ES šalių, šie rodikliai buvo atitrūkę mažiau.
Ekonomisto nuomone, Lietuvoje prie darbo užmokesčio augimo nemažai prisideda minimaliosios algos didinimas, kuris pastaruoju metu buvo atliktas net kelis kartus (palyginti su praėjusių metų birželiu, dabar minimalioji alga yra apie ketvirtadalį didesnė). Tačiau net jei minimalioji alga nebūtų didėjusi, gana spartų darbo užmokesčio augimą lemtų kiti veiksniai.
Viena dažniausiai nurodomų atlygio augimo priežasčių yra darbuotojų trūkumas.
„Apie jį girdėjome ir ekonomikos bei nekilnojamojo turto rinkos pakilimo laikais (2006-2007 m.). Kyla klausimas, ar galėtų pasikartoti darbo rinkos „perkaitimo" istorija? Palyginti su 2006-2007 m., dabar darbuotojų trūkumas vis dėlto yra kitoks. Tada trūkumą daugiausia lėmė ciklinė ekonomikos padėtis, t. y. ekonomikos „perkaitimas". O dabartinį darbuotojų trūkumą nemažai lemia struktūriniai veiksniai, pavyzdžiui, netobulai veikianti švietimo ir profesinio mokymo sistema. Kad šių problemų esama, rodo faktas, jog įmonėms trūksta ne apskritai darbuotojų (kaip buvo prieš ekonomikos krizę), o dažniausiai būtent kvalifikuotų darbuotojų“, - komentuoja T. Šiaudvytis.
Pasak jo, nuo krizės pabaigos iki dabar vykusi gana didelė emigracija taip pat pastebimai prisidėjo prie dabartinio darbuotojų trūkumo. Nuo 2012 m. dėl nepalankaus emigracijos ir imigracijos skirtumo Lietuva neteko apie 87,8 tūkst. gyventojų. Šis skaičius sudaro 6 proc. darbo jėgos ir yra pernelyg didelis, kad neturėtų jokio poveikio darbo rinkai.
„Emigracija darbo užmokesčio augimą veikia ir tiesiogiai. Gana dažnai Lietuvos darbdaviai dėl darbuotojų turi konkuruoti ne su Lietuvos, o su Jungtinės Karalystės, Norvegijos ar Airijos darbdaviais. Kad tokią kovą laimėtų, atlygį pakelti tik keletu procentų, matyt, ne visada pakanka“, - pabrėžia ekonomistas.
Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pastaraisiais metais prie darbuotojų trūkumo problemos didėjimo prisidėjo dar vienas veiksnys: mažėja į darbo rinką ateinančio jaunimo. Tai lemia per 1990-2002 metus beveik per pusę (nuo 57 iki 30 tūkst. per metus) sumažėjęs gimstamumas.
„Lietuvoje jaunimas pradeda dirbti sulaukęs maždaug 22 m. amžiaus. Taigi 2012 m. darbuotojų gretas galėjo papildyti 57 tūkst. 1990 m. gimusių asmenų (aišku, dalis jų emigravo arba nusprendė nedirbti). Šiais metais prisijungti galėjo jau tik 42 tūkst. gimusiųjų 1993 m. Ateityje į darbo rinką įsiliejančio jaunimo turėtų būti dar mažiau, pvz., 2024 m. - tik 30 tūkst.
Jeigu padėtis, kai darbo užmokestis auga pastebimai sparčiau nei darbo našumas, tęsis ilgą laiką, Lietuvos ekonomikos plėtra gali tapti mažiau tvari.
Norint to išvengti, reikėtų šalinti darbuotojų trūkumą lemiančius veiksnius, pvz., mažinti paskatas emigruoti. Našumo augimą galėtų paspartinti labiau darbo rinkos poreikius atitinkanti švietimo ir profesinio mokymo sistema“, - teigia T. Šiaudvytis.
