Tačiau tai, ką mes labai dažnai pamirštame, yra faktas, jog ir didžiausi klasikos kūriniai savo metu buvo nepriimtini. „Karmen“ – ne išimtis. Šiandien viena iš dažniausiai pasaulyje statomų operų, per visą savo istoriją sulaukė įvairių reakcijų, o vėliau – ir gausybės originalių interpretacijų.
Visais laikais Karmen istorija traukia savo dualumu. Moters ir vyro susidūrimas, teisingo ir amoralaus suvokimas, laisvos vilionės ir tvirti įsitikinimai, teisė rinktis ir atsakomybė už savo veiksmus... Net ir pats vardas „Karmen“ turi dvi kilmes: hebrajų karmel (Dievo vynuogynas) ir lotyniškąjį carmen (daina, poema). Tokia ji mums yra ir šiandien, – melodinga ir svaiginanti.
Iš grafienės lūpų...
Tokią melodingą ir svaiginančią ją išvydo ir Prosperas Mérimée, 1830-aisiais metais klausydamasis Montijo grafienės pasakojimo, vizito Ispanijoje metu. Rašytojas, dramaturgas, istorikas ir archeologas – Mérimée – buvo sužavėtas damos pasakojimu apie chuliganą iš Malagos, nužudžiusį savo meilužę, kuri visuomet buvo save pašventusi publikai. Akivaizdu, jog prancūzas taip pat prijautė ir antropologijos mokslams. Tuo metu domėjęsis romais bei ta tema pasirinkęs nagrinėti George‘o Borrow ir Aleksandro Puškino knygas, Mérimée savąją heroję pavertė čigone ir davė jai Karmen vardą.
Rašytojas nusprendė šią istoriją perteikti „tikro išgyvenimo“ forma. Novelėje jis pats pasakoja savo išgirstą neįtikėtiną istoriją. Pirmuose dviejuose skyriuose jis susibičiuliauja su Don José Navarro (Don Chosė Navaro) ir sutinka Karmen. Pirmajam Mérimée padeda pabėgti nuo teisėsaugos, o susitikime su žavinga rome, jis praranda savo laikrodį. Trečiasis skyrius tampa istorijos centru. Jame bičiuliai susitinka dieną prieš Chosė kartuves, ir šis papasakoja savo gyvenimo istoriją. Yra ir ketvirtasis šios knygos skyrius, pasirodęs tik pilname knygos leidime 1846 m. (pirmoji publikacija – 1845 m.), pasakojantis išskirtinai romų kultūros istoriją.
...į kompozitoriaus ausį...
1858-60 metais, laikinai apsistojęs Romoje, kompozitorius G. Bizet į savo skaitomų autorių sąrašą įtraukė ir Mérimée. Tikėtina, jog būtent tada jis ir perskaitė „Karmen“. Pasibaigus Prancūzijos – Prūsijos karui ir atgijus meniniam Paryžiaus gyvenimui, 1872 m. Bizet, po ne itin sėkmingo darbo Opéra-comique, čia gavo dar vieną galimybę, – jam buvo pasiūlyta sukurti „pilno metro“ operą. Čia savo vietą ir atrado Karmen.
Kartu su žymiais libretų kūrėjais Henri Meilhacu ir Ludovicu Halévy, kompozitorius pradėjo dirbti 1873 m. Nuo pat pradžių viena pagrindinių jų užduočių buvo sušvelninti novelės istoriją ir personažus iki operos bendruomenei priimtino lygmens, nes tokie, kokius juos novelėje buvo pavaizdavęs Mérimée, operoje būtų atrodę tiesiog monstrais.
Viso proceso metu jie susilaukė nemenko pasipriešinimo. Teatro vadovybei (išskyrus Adolphe‘ą de Leuveną) atrodė nepriimtina pagrindiniais personažais paversti tokius amoralius prasčiokus, o antrajame plane palikti tokį tyrumo įsikūnijimą Micaelą (Mikaela, Chosė sužadėtinė, kurios novelėje net nebuvo), jų manymu būtent tokia moteris galėjo būti pagrindine heroje. Taip pat buvo norima, jog čigonai būtų vaizduojami komiškai, o Karmen mirtį užgožtų triumfo ir džiaugsmo fanfaros...
Operos struktūra buvo kurta atsižvelgiant į opéra comique konvencijas, dialogais perskiriant muzikinius numerius. Dauguma antraeilių personažų taip pat atitinka šio stiliaus tradicijas, praktiškai visi, išskyrus pagrindinius – Chosė ir Karmen. Tai, kas čia buvo labiausiai nepriimtina, tai faktas, jog pasakojimas sukosi apie proletariatą. Jiems kurta Bizet muzika iki šiol laikoma viena ryškiausiai ir tobuliausiai atskleidžiančių savo personažų išgyvenimus ir likimus, tuo pat metu pasižymėdama išskirtiniu muzikalumu, harmonija ir spalvingumu. Šiandien bandant apibūdinti šį skambesį, akivaizdu, jog tai buvo artima verizmo stiliui, vėliau pilnai išreikštame G. Puccini darbuose.
„Karmen“ – pasmerkta interpretacijai
Iki savo mirties, Bizet nepaliko vienintelio ir patvirtinto „Karmen“ varianto. Prancūzijoje atliekama su dialogais, užsienyje ši opera dažniau skambėjo su rečitatyvais. Iki pat 1875 metais įvykusios premjeros atsirado trys skirtingi operos variantai. Iki šiandien muzikologai ginčijasi, kuri iš visų išlikusių versijų buvo artimiausia pačiam kompozitoriui. Galima sakyti, jog nuo pat šios operos sukūrimo, ji buvo „pasmerkta“ variacijoms ir interpretacijoms, tik niekas negalėjo įsivaizduoti, jog jų bus tiek daug.
Įdomu tai, jog operoje labiausiai kinta ir savo likimu žiūrovą domina Chosė, – jis pereina didžiulį kelią nuo pareigingo kareivio iki nusikaltėlio ir net žmogžudžio. Tuo tarpu Karmen yra visiškai kitoks ir naujas moters – herojės portretas, kurios meilė nebėra tyra, o žymiai vitališkesnė ir pavojingesnė. Jėga, kuri telpa vienoje moteryje tampa grėsminga. Ne veltui šiandien kalbėdami apie Karmen, galime pasirinkti net tokius žodžius, kaip feminizmas, moterų teisės. Tai – viena iš detalių savo laiku galėjusių neįtikti publikai, o kita vertus, išlaikiusi kūrybingų menininkų susidomėjimą kitokiu moters portretu. Karmen partija iš ją atliekančios solistės reikalauja ypatingai daug vokalinių bei aktorinių žinių bei meistriškumo, net Maria Callas šią rolę yra atlikusi tik koncertuose, bet niekada – spektakliuose.
Premjera Paryžiuje buvo sutikta nevienareikšmiškai ir gana šaltai. Vos keli kritikai ir kompozitoriai iš karto po pirmojo susidūrimo su šia opera pripažino jos toliaregiškumą ir genialumą. Tik 1883 metais ši opera grįžo į savo gimtąjį miestą ir buvo priimta publikos. Kas vyko iki tol? „Karmen“ sėkmingai apkeliavo bene visus didžiausius Europos teatrus ir net pasiekė Jungtines Amerikos valstijas, nors Metropoliteno operoje premjera įvyko 1884 m. Per visą šį laiką, „Karmen“ susilaukė didžiulio palaikymo ne tik iš tokių kompozitorių, kaip Richardas Wagneris, Johannesas Brahmsas, bet ir valstybės vadovų, kaip Otto vos Bismarckas, ir net paties filosofo Friedricho Nietzsches.
Populiariausia opera ir drąsūs režisieriai
Nors Bizet mirė nesulaukęs „Karmen“ sėkmės, jau 1888 ši opera buvo atlikta virš 300 kartų, 1938 – virš 2000, o 2011 metais vien Metropoliteno opera galėjo suskaičiuoti daugiau, nei 1000 parodymų. Įsirašyti tiek pagrindinių, tiek antraeilių rolių atlikimą į savo biografiją, solistams ilgainiui tapo prestižo ir profesionalumo ženklu. Pirmieji operos ištraukų įrašai žymi dar 1890-uosius, naudojantis pirmaisiais garso įrašymo įrankiais – fonografais ir nuo tol jų nenustojo daugėti. Mūsų dienomis aktualiausiais yra tapę operų DVD įrašai, kuriuose šiandien ryškiausi užfiksuoti režisierių Davido McVicaro (2002) ir Francescos Zambello (2007, 2010) pastatymai Anglijos teatruose.
Žinia, jog „Karmen“ tikrai nėra ta opera, kurią statydami režisieriai gali visiškai laisvai pakeisti veiksmo vietą ar kardinaliai kitaip interpretuoti personažus. Kaip sako dažnas kritikas: Bizet čia nuolat laimi. Jo kurtoje muzikoje yra užšifruota ne tik Ispanijos, Kubos, romų kultūros motyvai, bet ir personažų psichologija, reakcijos. Būtent tokie ir atrodo jau minėti du pastatymai: iš pirmo žvilgsnio daugiau ar mažiau tradiciniai, klasikiniai, – tokie, kokius visi esame bent kartą matę, jei ne gyvai, tuomet bent paveikslėliuose.
Bene toliausiai nuo originalo šiandien nutolusį galėtume išvysti skandalingojo Calixto Bieito spektaklį, Karmen istoriją apnuoginusį iki jos esmės bei perkėlusį į mūsų dienas. Ir vis dėlto, net jam šis pastatymas nepasiduoda tapti tokiu skandalingu, kaip norėtųsi, nes viskas, ką padaro šis režisierius, – tai grąžina pirmąjį šios operos įspūdį, veiksmą persunkiant šiandienos purvu ir aistromis. Vis dėlto sunku būtų nepritarti įžvalgai , jog tai, ką su „Karmen“ padarė Bieito, atrodo adekvatu tam, ką, turėjęs galimybę, dar pirmosios premjeros metu būtų padaręs pats Bizet, vis mažiau nutoldamas nuo Mérimée aštrumo. (https://www.youtube.com/watch?v=YdIUtdxBKf4)
Šokanti Karmen
Bet tai – tik operos scena. Teko išlaukti ne vieną bandymą baleto scenoje, kol ir čia atsirado pilna Bizet muzika. 1949 metais žymus prancūzų choreografas Rolandas Petit sukūrė baletą „Karmen“. Jo siužetas rėmėsi Mérimée novele, o muziką ir orkestruotę aranžuoti padėjo Tommy Desserre‘as. Chosė rolę pirmuosiuose spektakliuose atliko pats choreografas, o Karmen – jo žmona Zizi Jeanmaire. Per 50 metų nuo sukūrimo Londone, šis baletas buvo parodytas apie 5000 kartų.
Vis dėlto, žymiai ryškesniu šokio ir muzikos kūriniu bei adaptacija tapo 1967-ųjų „Karmen siuita“. Legendinės balerinos Majos Pliseckajos iniciatyva jos vyras, kompozitorius Rodionas Ščedrinas, sukūrė nepakartojamą aranžuotę išskirtinai styginiams ir perkusiniams instrumentams. Pasak kompozitoriaus tai jam leido kaip įmanoma ryškiau atitolti nuo Bizet orkestruotės, bei išnaudoti Maskvos Didžiojo teatro orkestro sudėtį. Nors pagrindinės melodijos išliko puikiai atpažįstamos, netikėti posūkiai, garsai pasakojime kūrė intrigą.
Kalbant apie intrigą, pats baletas, kurio choreografu tapo kubietis Alberto Alonso, tuometinėje Sovietų sąjungoje sukėlė didžiulį skandalą. Tuometinė kultūros ministrė Jekaterina Furtseva po pirmosios premjeros uždraudė šį baletą, teigdama, jog šis kūrinys – visiška nesėkmė, jame nėra nieko išskyrus erotiką ir nepagarbą Bizet kūriniui. Žinoma, jog šiandien sunku suvokti tokius pareiškimus.
Savotiškai kartojosi Paryžiaus premjeros istorija, nes vykstant ilgiems Plisetskajos ir Furtsevos ginčams, Europa ir net Kanada jau laukė šio baleto. Žinoma, ilgai tai trukti negalėjo ir jau 1968 m. „Karmen siuita“ grįžo į sceną ir tapo publikos numylėtiniu tiek Rusijoje, tiek užsienyje. Tiesa, nors Ščedrinas liko artimas Bizet muzikai, Alonso choreografija visgi atsidūrė arčiau novelės struktūros, palikdama scenoje tik pagrindinius veikėjus, o tam laikui konceptuali ir modernistinė Boriso Merssererio scenografija įkalino juos visus koridos aikštėje.
Remiantis Ščedrino kūriniu ir padedant kompozitoriui Terry Davies dar kitokia Karmen atsirado nepakartojamoje Matthew Bourne‘o vaizduotėje, pavertusioje šį kūrinį šiuolaikiniu baletu „The Car Man“. Nors pats choreografas prisipažino mažai gilinęsis į Karmen istoriją, o savo pasakojimo pagrindu pasirinkęs kultinę Jameso M. Caino novelę „Laiškanešys skambina su kartus“ (1934), bei to paties pavadinimo 1946 ir 1981 metų filmus, toks jo sprendimas toli gražu neatskyrė visų šių pasakojimų šaltinio. Atvirkščiai, – įsigilinus į juos visus galima pamatyti, kaip arti, dar kartą, kūrėjai atsidūrė prie Mérimée versijos.
Sukurtas 2000 metais, šokio spektaklis mus perkelia į retro stiliumi persmelktą Amerikos italų bendruomenę. Čia veiksmas sukasi aplink mechanikus, jų dirbtuves, bei jų moteris ir netyčia užklystantį prašalaitį. Ir nors taip, kaip laisvai choreografas pasinaudojo 1934 metų novele, taip pat laisvai čia atsiranda ir nemažai Chosė paveikslo variacijų, vis neužčiuopiant tos vienintelės Karmen, išliekant tik jos temos dvelksmui. (https://www.youtube.com/watch?v=f4d_NLyR3aY)
Juodaodė ir kino Karmen
Taiklu būtų sakyti, jog tiek, kiek Karmen istorija šiandien tampa svarbi moters įvaizdžio klausimu, tiek ji imponuoja ir savotiškų atstumtųjų, „eilinių darbuotojų“ bendruomenės tema. Ją pajuto ir nagrinėti ėmėsi miuziklo atstovai. 1943 metai žymi ryškią premjerą Brodvėjuje, – išskirtinai juodaodžių atlikėjų trupės sukurta „Carmen Jones“. Čia Bizet muziką adaptavo Robertas R. Bennettas, o tekstus kūrė Oscaras Hammersteinas II-asis. Miuziklas ne tik tapo hitu, buvo ne kartą atnaujintas, pelnė prestižinius Laurence Olivier apdovanojimus, bet 1954 m. tapo ir kino miuziklu.
Kitas, naujesnis bandymas atgaivinti Karmen istoriją juodaodžių bendruomenėje, – filmas – hip hopo opera „Carmen: a Hip Hopera“ (2001), su pasauline pop muzikos ikona Beyoncé Knowles. Tikriausiai neatsitiktinai šiandien būtent ši dainininkė yra tituluojama viena iš ryškiausių feminizmo ir kovos už juodaodžių teises atstovių populiariojoje kultūroje, nevengianti savo įvaizdžio dalimi panaudoti ir provokuojantį seksualumą.
Na, o viena originaliausių, Auksinį Lokį 2005 metais Berlyne laimėjusi kino juosta, interpretuojanti Bizet Karmen – „U-Carmen eKhayelitsha“. Tai – operinis, muzikinis Pietų Afrikoje kurtas filmas, režisuotas Mark Donford – May. Jame telpa ne tik Bizet, bet ir afrikiečių tradicinė muzika.
Kalbant apie kiną, reiktų atskiro straipsnio, norint paminėti visus kada nors pastatytus su šia istorija susijusius filmus. Tarp jų būtų ir Jacques’o Feyderio nebylioji 1926 m „Carmen“, ir Herberto Maischo 1938 m. „Naktys Andalūzijoje“, 1944-ųjų „Carmen“ su Jeanu Marais, 1948-ųjų kino legendų Ritos Hayworth ir Glenno Fordo duetas „Karmen meilėse“, 1967 m. spaghetti vesternas „Vyras išdidumas ir kerštas“, kitaip žinomas, kaip „Su džango ateina mirtis“, Jeano-Luco Godardo, 1983 m. „Vardas: Karmen“, 2011-ųjų „Karmen bučinys“, pavertęs pagrindinę heroję sekso verge iš Rumunijos ir dar daug kitų...
Šalia to, jog drąsus Bizet pasirinkimas iki šiandien išsaugojo ir atnešė žiūrovui kūrinį apie kasdien sutinkamus, neidealius, nuodėmingus ir be galo jausmingus, tikrus ir todėl įkvepiančius, žmones, galbūt tiesos turėjo ir Charlie Chaplinas, 1916 m. sukūręs „Burleską apie Karmen“, kurios finalas mums siūlo kartais į viską pasižiūrėti šiek tiek paprasčiau:
Na, o savo ruožtu VCO kūrėjai, pirmieji imdamiesi būtent elektroninės „pilno metro“ aranžuotės, tikisi, jog šiandienos skambesys mus dar kartą priartins prie šios, kadaise iš grafienės lūpų, nuskambėjusios aistringos istorijos.
