– „Rebelheart“ gyvuoja jau 24-erius metus. Kaip pavyko šitiek metų išsilaikyti scenoje?
– Mes esame skirtingi. Ir tas skirtumas traukia taip, kaip pliusas traukia minusą! Kai esame kartu, susivienijame muzikai. Esame muzikantai, kitų darbų nedirbame, iš to gyvename – tad stengiamės ir žinome, kad turime būti demokratiški vieni kitų atžvilgiu. Muzika visuomet mus rišo.
Dar būdamas paauglys svajojau rasti stiprų kolektyvą – na, štai, Dievas man atlygino (juokiasi).
– Esate išties susigyvenę...
Per 24-erius metus mūsų kolektyve nepasikeitė nė vienas asmuo – tuo galime didžiuotis. Be to, mes visą savo atlygį daliname į lygias keturias dalis. Niekada niekas nebūna įskaudintas ar nuskriaustas.
– Bet visuomet galite skleisti sparnus į užsienį!
– Tikrai taip! Taip ir būdavo anksčiau, 90-aisiais. Pusę metų praleisdavome Lietuvoje, likusį laiką – Europoje.
– Ar publika Lietuvoje ir užsienyje skiriasi lyg diena ir naktis?
– Žinokite, visiems sakau tą patį – visur vienodai. Kaip save pateiksi, taip tave ir priims. Nė vieno fiasko nesame patyrę, ramia širdimi tą sakau. Visi mūsų koncertai praeidavo labai smagiai, juk dirbdavome savo darbą taip, kaip priklauso.
– Ar yra buvę atvejų, kai toji publika tiesiog... nesusirinko?
– Yra buvę ir šitaip. Ir net keletai žmonių esame koncertavę! Manau, kad tai kiekvieno atlikėjo reikalas – nesvarbu, ar ateina trys žmonės – tu turi pasirodyti. Tokio kvailo užsispyrimo, kad keliems žmonėms nekoncertuosime, tikrai niekuomet nebuvo.
– O koncertinių turų metu akibrokštų būta?
– Yra buvę ir taip, kad mums grojant klube staiga šviesa dingo! Na ką, sėdome ant scenos krašto ir užtraukėme dainas.
– Minėjote, kad duonai užsidirbate vienu būdu – dainuodamas. Jokia kita veikla neužsiimate?
– Tapau paveikslus, buvau pradėjęs mokytis aerografiją – man šis dalykas nesvetimas. Tačiau tai – ik hobis. O štai muzika yra mano gyvenimas, darbas ir aistra.
– Ar uždarbio iš koncertų užtenka pragyvenimui?
– Žinokite, kaip susiklosto. Viskas priklauso nuo derybų – kiek susiorganizuoji, kiek įvyksta koncertų. Viskas būna banguotai – vieną kartą geriau, kitą – blogiau. Bet, iš esmės, pragyvenimui užtenka.
– Bet būna žmonių, kuriems vis maža, vis neužtenka...
– Mes visi esame patapę pinigų vergais. Šiuo metu Lietuvoje nėra palankios sąlygos normaliam gyvenimui. Ir aš čia ne naujieną pasakiau. Ką pasėsi – tą ir pjausi.
– Ar konkurencija muzikiniame pasaulyje vis dar didelė?
– Konkurencija visuomet buvo ir bus. Ir, manau, ji turi būti – nes tai varomasis kiekvieno atlikėjo ar kolektyvo variklis.
– Kaip manote, ar muzikiniame pasaulyje įmanoma atrasti tikrų draugų? O gal dažnas čia – naudos ir pažinčių ieškotojas?
– Šiuo laikmečiu prasidėjo ir naudos ieškojimas. Seniau, 90-aisiais, buvo draugiškesni ir glaudesni muzikantų tarpusavio santykiai. Dabar situacija kitokia – skaldyk ir valdyk! (Juokiasi)
– Sakoma, alkoholis ir vakarėliai – kiekvieno rokerio gyvenimo būdas...
– Mūsų laikais tai buvo mados klyksmas. Jei groji roką, reiškiasi, turi gerti alkoholį, kokį svaigalą paimti ir dar daug sekso gauti. Yra toks angliškas pasakymas „sex, drugs and rock'n'roll“. Manau, kad kiekvienas rokeris praeina šį etapą. Nenoriu plėstis, bet pasakysiu tik tiek, kad sveika gyvensena – nuostabus dalykas!
– Kaip pavyko pakilti iš dugno?
– Iš kiekvienos esamos padėties yra išeitis. Reikia tik labai norėti ją rasti. Viskas priklauso nuo tavęs paties. Gyveni, subręsti, pradedi mąstyti... Yra laikotarpis žaidimams, yra laikotarpis šeimai, yra laikotarpis asmeniniams pasiekimams ir yra laikotarpis gražiai numirti. Viskas paeiliui. Gyvenimas gražus, nes jame yra visko – jis margas, pilnas spalvų. Ir tu, žmogus, gali pats tas spalvas pasirinkti.
– Esate dusyk išsiskyręs, ne kartą minėjote ir tai, kad skyrybos su antrąja žmona, moterimi gyvate tituluojama Odeta Janečkova, buvo itin skausmingos. Kaip manote, kas nulemia santuokos griūtį?
– Kiekvienoje šeimoje ateina kažkoks lūžio momentas. Sudėtinga apie tai kalbėti... Sudėtinga ir, kai abu šeimoje – scenos žmonės. Tas ilgas laiko tarpas nebūnant kartu padaro savo, pradedi atprasti vienas nuo kito. O su kiekviena diena atstumas vis didėja...
Be to, žmonės yra labai emocionalūs. Kiekvienas nori pateisinti savo darbą, savo nuomonę ar kažkokius gyvenimo žingsius. Manau, kad santykiuose vienas turi būti ne scenos žmogus, be to, labai labai kantrus. Už tą kantrybę galima būtų tą žmogų ant rankų nešioti.
– Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ar skirtumėte daugiau laiko šeimai bei mažiau rūpintumėtės karjera?
– Jei galėčiau atsukti laiką atgal, tiesiog teisingai sudėliočiau savo darbotvarkę. Nes nenorėčiau atimti laiko nei iš savo šeimos, nei iš kolektyvo.
– Ne viename interviu esate minėjęs, kad anksčiau mažai laiko leisdavote su sūnumi. Ar pagaliau pavyksta normaliai bendrauti su sūnumi Dovydu?
– Vasarą jis su mama dirbo cirke. Netrukus cirkas išvažiuoja į Čekiją, o sūnus lanko mokyklą Lietuvoje. Tad aš su juo matausi žiemą. Mama vasarą, tėvas – žiemą.
Labai norėčiau, kad viskas būtų žmogiška, normalu ir be įtampos. Tik, aišku, tam reikia abiejų pusių noro...
– Kur šiandien slypi Jūsų laimė?
– Laimė, kad gyvenu, kad gerai jaučiuosi ir dirbu savo mylimą darbą. Laimė, kad esu tokiame nuostabiame kolektyve, kad mane supa geri žmonės ir didžiulė laimė, kad jiems malonu būti su manimi.
