Mūsų karjera žlugo per vieną akimirką, staiga baigėsi didelė meilė, nutrūko draugystė. Vieni visus pinigus investuoja į bankrotui pasmerktą verslą, kiti visą savo meilę atiduoda netinkamam žmogui, o energiją darbui, kuris nepateisina lūkesčių. Dažnai būna taip, kad žmogus pasirenka kelią, kuris veda į pralaimėjimą. Taip ir norisi iš pradžių peržiūrėti visą savo gyvenimą, kaip filmą, ir rasti jame scenas, kuriuos norėtųsi perfilmuoti.
Deja, gyvenimas – ne filmas, ir realiame pasaulyje mums nuolat tenka susidurti su tuo, ką psichologai vadina netekties baime. Mes negalime miegoti, negalime valgyti arba, priešingai, pradedame „užvalgyti“ savo skausmą ir dėl to jaučiame kaltę.
Kaip išeiti iš to užburto rato? Kaip atlaikyti nesėkmės smogtą smūgį ir paversti jį paskata savirealizacijai?
48 metų mokytoją Simonettą vyras paliko dėl jaunutės merginos. Tokiais atvejais žmonės patiria ypatingą netekties jausmą, kuris stipriai pažeidžia jų savigarbą. Vadinasi, reikia dirbti su savimi ir susitaikyti su tuo, kaip susitaikoma su liga. Tuo metu svarbu suprasti, kad mes ne vieni, kaip mums galėjo iš pradžių pasirodyti: mes turime draugus, kaimynus, kolegas. Viena iš didžiausių kliūčių kelyje į atgimimą – savo ribų suvokimas.
Kovoti su nusivylimu nėra paprasta. Geriausias vaistas tokiu atveju – pokalbis. Kalbėti ir klausyti, kalbėti ir jausti, kad esi išgirstas. Gana galvoti apie savipagalbos grupių tikslingumą, taip pat apie psichologinės pagalbos telefonus – metas veikti.
Po užsiėmimų su psichologu Simonetta suprato, kad ilgus metus nusistatydavo sau taisykles, kurios ilgainiui tapo svarbesnėmis už jausmus. Ji sau prisiekinėjo, kad „niekada nesiimtų meilužės vaidmens ir niekada nepaveržtų vyro iš kitos moters“. Prieš „atgimimą“ ji turėjo save suprasti ir, kas svarbiausia, pereiti nuo savęs kaip aukos suvokimo („aš jam atidaviau savo geriausius metus, o jis…) ar kaltės jausmo („nesugebėjau išsaugoti mūsų meilės“) prie visiškos atsakomybės pajautimo. Juk ir kaltės jausmas, ir jautimasis auka – tai spąstai. Yra tam tikras mechanizmas, kurį santykinai galima pavadinti „skundo malonumu“, kai žmogus jaučia tam tikrą pasitenkinimą, kaltindamas dėl visų savo bėdų visus aplinkui, ir dėl to nesijudindamas iš mirties taško.
Taip nutiko ir su 26 metų Monika, kuri ruošėsi stoti į prestižinę verslo mokyklą. Deja, ji neišlaikė stojimo egzaminų ir puolė į neviltį. Praėjo kažkiek laiko, kol ji suprato, kad tai ne jos kelias. Galiausiai ši netektis jai pasitarnavo, nes mergina sugebėjo savyje atskleisti kitus talentus. Netgi darbo netektis gali tapti pirmu žingsniu į pokyčius. Žinoma, labai sudėtinga žiūrėti į nesėkmę būtent taip, juk mums tai kaip netikėtas uraganas, kuris suplėšo į skutus mūsų įsitikinimus ir pasitikėjimą.
50 metų Marija, vadovaujanti nedidelei firmai, žino tai iš patirties. Pertvarkant įmonę ji buvo atleista iš pareigų. Ją apėmė tikra panika: „Dvidešimt darbo metų nuėjo niekais. Pasakyti, kad tai buvo nesėkmė – tai nieko nepasakyti“. Vis dėlto, kaip sako psichologai, žodis „nesėkmė“ apskritai neturi jokio pagrindo. Yra tik mūsų gebėjimas interpretuoti tai, kas įvyko. Jeigu mūsų interpretacija pakankamai sąžininga, ji inicijuoja kilimą aukštyn.
Čia neįmanoma apsieiti be analizės, kurią sudaro klausimai: „Kodėl nepavyko? Ar iškėliau sau pernelyg sudėtingus tikslus? Užkėliau pernelyg aukštai kartelę? Naudojau nepakankamai priemonių? Ką gavau iš šios pamokos? Kaip man pradėti viską iš pradžių?“
Psichologai teigia, kad geriausia kovos su savimi priemonė tokiu atveju – savigarba. Greitas ir ryžtingas metodas, kuris padeda ištempti į paviršių viską, kas mumyse yra geriausio, bet kokią rezervinę energiją.
Kokia pati pagrindinė varomoji jėga, kurią mes turime? Noras. Toks stiprus, kiek to reikalauja būtinybė. Tam ir reikalinga savigarba – noras remobilizacijai, kas paskatins mintis apie naujas atsiveriančias galimybes. Daugelis tokiu būdu atranda savyje ne tik norą, bet ir būdą, kaip grįžti į žaidimą.
Pats geriausias ir maloniausias „savigarbos kurso“ pratimas – užmerkti akis ir prisiminti geriausias gyvenimo akimirkas. Taip įgausite kontaktą su giliausia savęs pačių dalimi. O paskui? Paskui vieni nusprendžia susilaukti vaikų, antri – išsiskirti, treti – tapti dvasininkais, o tie, kurie netenka darbo, suranda kitą.
Kaip dabar gyvena Simonetta, Monika ir Marija? Pirmoji pakeitė savo įvaizdį ir pamilo vyrą, kuris jau turi šeimą. Vaidmenys pasikeitė ir dabar Simonetta tapo meiluže. Monika atrado savo pašaukimą scenografijoje. Marija atidarė savo konsultavimo bendrovę ir reikalai klostosi pakankamai sėkmingai.
Visos trys moterys kentėjo, kiekviena dėl savo nesėkmės, tačiau galiausiai būtent šios nesėkmės privertė jas pasikeisti ir tapti tuo, kuo jos yra dabar.
Rašytoja Margaret Atwood sakė: „Pralaimėjimas dažnai turi sūroką skonį, kaip ašaros, su vienu saldžiu prieskoniu kažkur gilumoje. Verta prisiminti, kad kartais tokį skonį turi ir pergalė“.
