Su Gabriele draugauti pradėjome dar dvyliktoje klasėje. Mokėmės toje pačioje mokykloje, turėjome bendrų pamokų, bendrų draugų, vaikščiojome į tuos pačius vakarėlius. Tai buvo tikrai puikus laikas mano gyvenime. Dar dabar prisimenu tą vakarą, kai paklausiau, ar ji bus mano mergina ir po to įvykusią mūsų pirmąją naktį. O, kiek atiduočiau, kad galėčiau grįžti į tas gaivios jaunystės dienas!
Mūsų draugystė nenutrūko ir po mokyklos baigimo. Ji ištvėrė ir studijas skirtinguose miestuose. Nesubraškėjo net tada, kai jau gyvenome kartu ir ji turėjo išvykti keliems mėnesiams į komandiruotę užsienyje. Ir štai po 5 metų buvimo kartu jos kai ko paklausiau ir ji atsakė „Taip“. Vestuvės nebuvo pačios prašmatniausios, bet mums jos negalėjo būti geresnės.
Deja, praėjus maždaug pusmečiui po vestuvių kažkas pasikeitė. Nežinau, gal tai rutina mus pakeitė, bet pradėjome kitaip žiūrėti vienas į kitą. Viskas sutarta, viskas nutarta – bendras gyvenimas pradėjo labiau panašėti į darbinius santykius. Sumažėjo aistros, sumažėjo artumo, galbūt net ir meilės. Ilgainiui atsirado ir kivirčai. Žinoma, bandėme kalbėtis apie tai, kažkaip tai spręsti. Mane visa ši situacija ir vargino, ir skaudino. Bandžiau ir romantiškas staigmenas, savaitgalį kaimo turizmo sodyboje, savaitgalį prie jūros. Visa tai pasisekdavo ir mes vėl būdavome taip pilni aistros, kad kartais net kaimynai skųsdavosi. Tačiau tik tam kartui – grįžę į rutiną vėl pradėdavome pyktis.
Tuomet atėjo laikas, kai man padaugėjo darbo (dirbau pagal individualius užsakymus) ir jos lepinti romantiškomis avantiūromis jau negalėjau. Tuomet ir pastebėjau keistą jos elgesį: užtrukdavo darbe, atsirado naujų draugių. Kartą ją užsipuoliau dėl eilinio susitikimo su draugėmis. Stipriai susipykome ir ji išėjo. Atsimenu, kaip neradau vietos tą naktį, o ji grįžo tik ryte. Pasakė, kad daugiau taip nebegali, kad jau kurį laiką susitikinėjo su kitu vaikinu ir nori su manimi išsiskirti. Taip ir išsiskyrėme.
Galiu pasakyti, kad yra velniškai sunku, kai atiduodi žmogui tiek metų, tiek dėl jo stengiesi, o galiausiai būni paliktas. Iki tol viskas mano gyvenime buvo daugiau mažiau aišku, o po to išsiskyrimo aš jau nebežinojau nieko. Nežinojau, kaip reikės toliau gyventi, tačiau gyventi reikėjo. Praėjus kuriam laikui pabandžiau susirasti merginą. Paieškos sekėsi nekaip, atrodė, jau visai nežinojau, kaip užkalbinti, kaip bendrauti. Tai tikrai sunku po to, kai beveik 6 metus praleidi kartu su mylimu žmogumi. Kad ir kaip stengdavausi, vis tiek nesisekė. Kartą viena jų tiesiai šviesiai pasakė, kad esu labai nuobodus. Pagalvojau: „Tu patirk tą, ką man teko, tada pažiūrėsim.“
Pradėjau galvoti, kad tikrai taip yra. Supratau, kad esu niekam neįdomus. Ir tada nutariau pasikeisti: atsisakiau dalies darbų, kad turėčiau daugiau laiko, pradėjau vaikščioti į sporto salę, taip pat dažniau išeidavau su draugais į miestą. Bet svarbiausia, supratęs, kad mano saugus gyvenimas mane išdavė, spjoviau į jį. Pradėjau gyventi pavojingai. Ieškojau nuotykių, pavojaus, adrenalino: šuolis su guma; savaitgalis miškuose su kažkokia ekstremalių turistų kompanija; dažasvydis (...).
Svarbiausia, kad taip gyvendamas pradėjau jaustis puikiai. Visai pamiršau Gabrielę, o tuo pačiu mano gyvenime vienas po kitos pradėjo atsirasti moterys. Ir kai kurios jų buvo tokios, apie kurias anksčiau net nebūčiau svajojęs. Aš jas traukiau kaip magnetas. Ir galiausiai supratau kodėl – dėl pavojingo gyvenimo. Žinoma, visi tie išvardinti užsiėmimai moterims gali pasirodyti kvailai, kai kurie – net apgailėtinai. Tačiau kai gyveni taip – esi gyvas. Ir kuo daugiau rizikuoji, tuo daugiau tavyje yra gyvybės. O moterys tai jaučia, jos tai užuodžia ir jas tai traukia.
Galit mane kritikuoti, galit sakyti ką norit, tačiau tas gyvenimas, kurio visada norėjau ir dėl kurio taip stengiausi, mane išdavė. Todėl dabar gyvenu šia diena. Gyvenu puikų, įdomų gyvenimą, kuriame visada yra tai viena, tai kita moteris. Ir kas žino, gal ateis diena, kai viena iš tų moterų taps kažkuo daugiau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tikriausiai kiekvieno gyvenime būna akimirkų, kai nuoširdžiai kurti ir puoselėti santykiai, staiga sugriūva – paaiškėja, kad kitas žmogus turi visai kitą pusę, kurios pro rožinius akinius buvo nematyti... Deja, ne visuomet pavyksta su ja susitaikyti.
Prašome Jūsų – pasidalykite, kaip jūs atsigavote po sugriuvusių santykių ir iš naujo pamilote? Kaip išgydėte sudaužytą širdį? Parašyk ir pelnyk vieną iš DELFI Piliečio gimtadienio prizų – „iPad mini“ planšetę, skrydį oro balionu arba apsilankymą su nakvyne Pakruojo dvare!
Siųsk savo mintis naudodamasis pilku mygtuku čia arba el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Konkursas“ ir lauk rugsėjo 1 d.!