Labiausiai kentėjau turbūt dėl to, kad buvau vieniša, neturėjau antrosios pusės. Draugai aplinkui jau kūrė šeimas, gimdė vaikus, o aš – vis viena ir viena.
Taip pat labai norėjau išbandyti kokią nors naują veiklą. Dar studijų metais pradėjau rimtai dirbti, tad neturėjau net progos padirbėti padavėja kavinėje ar panašių studentiškų darbų.
Nutariau išvažiuoti savanoriauti į užsienį. Susiradau man tinkamą programą ir išvykau metams į Siciliją. Buvo daug nerimo, kaip viskas bus, kaip susirasiu draugų, kaip gyvensiu be artimųjų žmonių šalia, tačiau dabar galiu drąsiai pasakyti, kad tai buvo geriausi metai mano gyvenime.
Visų pirma, nerimas buvo apėmęs tik prieš išvažiuojant. Vos nusileidau ir įsikūriau šioje gražioje saloje, mane apėmė didžiulis smalsumas, ėmiau tyrinėti apylinkes, žmones, gamtą, maistą ir viską. Tapau daug atviresnė pasauliui ir naujiems žmonėms.
Dirbau vienoje gamtosauginėje organizacijoje, rengdavau medžiagą apie gamtos apsaugą vaikams, su kitais savanoriais rengdavome įvairias šviečiamąsias akcijas.
Jaučiausi dirbanti prasmingą darbą, žmonės aplinkui buvo labai įdomūs, atvykę iš įvairių šalių ir žemynų. Pati stebėjausi, kaip man tampa vis paprasčiau susirasti draugų, vis drąsiau prisileisdavau naujus žmones, gyvenau įdomų ir aktyvų gyvenimą.
O tada sutikau ir savo meilę. Jis buvo pats nedrąsiausias ir ramiausias iš pažįstamų vaikinų, tačiau pamažu atradome vienas kitą ir džiaugiamės meile iki šiol.
Kaip dainuoja Andrius Mamontovas: „Jeigu nori keist pasaulį, keisk pirmiau save“. Nesišvaistysiu banaliais patarimais ir pamokymais, bet aš kartą ryžausi pakeisti savo gyvenimą ir labai tuo džiaugiuosi. Gal metas tą patį padaryti ir tau?
Liepa
***
Šis pasakojimas atsiųstas konkursui „Nutariau pakeisti savo gyvenimą ir nesigailiu“. Laukiame ir jūsų istorijų, o dovanų esame paruošę puikios kosmetikos.
