Vilnietė ieško mandagaus nepažįstamojo: prašau, pakviesk mane kavos dar kartą

Tavo mažosios mergaitės didelės akys pakerėjo mane ir aš nevalia nusišypsojau, eidama link savo automobilio priekinių keleivio durų. Mūsų automobilius skyrė standartinis 2,5 metrų automobilių stovėjimo aikštelės plotas, kurio bet kurią minutę galėjo nebelikti – vakaro piko metu šioje Ukmergės gatvės parduotuvėje paprastai lankosi daug Vilniaus gyventojų.

Tu rūpestingai prilaikei savo automobilio duris ir paklausei mažosios: „Na, įsėdai?“ Šie tyliai pasakyti žodžiai tiesiog spinduliavo šiluma ir švelnumu. Jie privertė mane dar kartą nusišypsoti. Numečiau savo pakeleivį, ryškų rankinuką, ant sėdynės ir nužygiavau automobilio vairuotojo durų link. Jau pradariusi automobilio duris išgirdau tavo tylų: „O Jūs įsėdot?“

Tada abu pagal susitarimą ir žaižaruodami gera nuotaika mėginome vienu metu įsėsti kiekvienas į savo mašiną. Paklausei: „Ar kitą kartą kavos?“ Atsakiau: „Būtinai. Kitą kartą“.

Aš nežinau, kodėl tą saulėtą rugpjūčio vakarą į tavo klausimą „Galiu paskambinti?“ aš irgi atsakiau tą patį nelemtingą „Kitą kartą...“ Vargu, ar iš tikrųjų suvokiau tą akimirką, kad kito karto gali nebebūti.

Neatsisakykite akimirkos. Nepaleiskite tų, kuriems atrodote žavūs. Kito karto gali nebūti. Kitas kartas – netinkamas būdas atsisveikinti su žmogumi.

Prašau, pakviesk mane kavos dar kartą. ŠĮ KARTĄ.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Esi žmogus, apie kurį rašoma? O gal nori papasakoti panašią, tau nutikusią istoriją? Rašyk el.p. [e-mail]!