Žinoma, juos abu bendradarbiauti pakvietusi režisierė Dalia Ibelhauptaitė žinojo, jog būtent šie žmonės gali rašyti eksperimentų klasikinėje ir elektroninėje muzikoje istoriją.
Pasak VCO meno vadovės, jai niekuomet nekilo abejonių dėl to, jog būtent klasikinės muzikos išsilavinimą turintis elektronikos kūrėjas turi tapti kompozitoriumi, o tai, kaip režisierė pristato savąją Karmen, tiesiog žavi: „Žinote, kai sėdi pagrindinėje Londono operos salėje su 3000 žiūrovų, kurie visi audringai sutinka ir giria Karmen dainuojančią solistę, o ji yra lietuvė – mūsų šeimos narė, nepasikviesti jos esant tokiai galimybei būtų tiesiog kvaila“.
Pastarieji pora metų J. Gringytei visų pirma siejasi su Karmen. Jau atlikusi ją Nacionalinėje Anglijos, Škotijos, Palermo ir kituose operos teatruose, lietuvė šiandien ruošiasi visiškai kitokiai rolės interpretacijai Vilniuje. Apdovanojimais įvertinta ir Lietuvoje, ir užsienyje, geriausia 2015 metų jaunoji operos solistė iš tiesų neskuba užmigti ant laurų. Justina – vienas iš tų žmonių, kurių akyse nuolat žiba ryžtas ir noras tobulėti toliau, net tada, kai įtakingiausia Britanijos spauda liaupsėmis vertina jos „nokautuojančią techniką“ (The Times) bei „metalu padengtą, karštai frazuojamą, puikiai kontroliuojamą“ (The Guardian) balsą.
- Tad pokalbį ir pradedu klausdama, ar Justina tikinti visatos dėsniais ar kitomis jėgomis, o gal atvirkščiai, – visi karjeros šuoliai, įvertinimai yra ilgo ir nuoseklaus jos darbo įvertinimas?
- Visų pirma, aš to nepavadinčiau šuoliais, nes savo gyvenimą ir profesinį kelią matau einantį pamažėle, tvarkingai, gerų rezultatų link. Kiekvienas koncertas, spektaklis yra ilgo proceso dalis. Man yra tiesiog malonu, kad mano darbas yra vertinamas ir kad už tai, ką aš darau, esu kviečiama dirbti toliau.
- Ką operos solisto, o ir konkrečiai tavo gyvenime, karjeroje pakeitė apdovanojimai?
- Profesionaliąja prasme jie atkreipia kitų profesionalų dėmesį. Kiekvienas apdovanojimas yra tarsi gera rekomendacija. O man pačiai... Visų pirma mane tai skatina dirbti, siekti dar aukštesnių rezultatų ir daryti, tai ką darau, dar geriau. Nesu iš tų, kurie užmigtų sėkmės pataluose, praėjusio vaidmens sėkmėje. Atvirkščiai – kiekvienas geras įvertinimas man suteikia jėgų dirbti.
- Dirbi su rimta ir didele agentūra IMG Artists. Ką solistui suteikia agentas ir agentūra, ypatingai tokio aukšto lygio?
- Visų pirma agentas yra tas pats, kas karjeros vadybininkas. Jis rūpinasi tavo karjera, – tai yra jo pagrindinis interesas. Kiekvienas atlikėjas su savo agentu turi skirtingą santykį, bendravimą, mano atveju mano agentė ir yra mano karjeros vadybininkė, ji rūpinasi mano karjera: mes kartu sprendžiame kokias partijas man dainuoti, su kuo turėčiau bendradarbiauti, kokį repertuarą turėčiau formuoti.
Be abejo, vienas didžiausių pliusų yra tas, jog turėdamas agentą niekuomet neturi tartis su teatrais dėl pinigų, – viską suderina jis. Agentas rūpinasi tavo finansais, kelionėmis, viešbučiais. Galbūt mano atveju, nemažai dalykų aš mėgstu daryti pati, bet, kaip ir sakiau, visi dirba skirtingai.
Ką reiškia būti su tokia didele agentūra? Na, yra ir pliusų ir minusų. Pliusai yra tie, jog atsiduri ir tarp didžiausių žvaigždžių, ir tarp jaunesnių kolegų vienoje iš prestižinių agentūrų, kuri yra tarsi viena didelė šeima, apimanti ne tik vokalistus, bet ir instrumentalistus, dirigentus. Tiesa ta, jog mažesnėje agentūroje, ko gero sulauki daugiau individualaus dėmesio ir laiko, tačiau didžiosios agentūros reiškia visai kitą vertinimą, kontekstą, kuriame tu esi.
- Kaip manai, kuris tavo pasirodymas šiai dienai tau buvo svarbiausias?
- Nežinau. Po kiekvieno spektaklio ar koncerto atsiranda kažkas labai skirtingo, ypatingo, išmoksti vis naujų dalykų. Tikrai neatsimenu tokių „eilinių“ spektaklių, po kurių sakytum „dar vienas vakaras“. Vien prisiminus spektaklius Anglų nacionalinėje operoje: vieną vakarą dainuoji su tokia alergija, kad nei matai, kas vyksta, nei girdi savo balso, kitą kartą lipi į sceną su traumuota koja. Ir kas kartą po spektaklio galvoji: vau, kaip man tai pavyko... Žinoma, būna ir emociškai sunkių pasirodymų. O štai kitą kartą viskas praeina visiškai sklandžiai. Bet eilinių nebūna, todėl sunku kalbėti ir apie svarbiausius.
- Pasukime į asmeniškesnes teritorijas. Visai neseniai ištekėjote. Su vedusios moters statusu atėjo ir kiti pokyčiai – persikraustėte gyventi į Maskvą, kur jūsų jau laukė Didžiojo teatro scena bei debiutas Margaritos rolėje, H. Berliozo operoje „Fausto pasmerkimas“.
- Žinau, jog nedaug kas mane supras teisingai, bet Maskvoje aš jaučiuosi laisva. Čia tiek daug visko vyksta: tiek teatrų, koncertų, kultūrinio gyvenimo įvairovė, parkuose vyksta Lotynų Amerikos šokiai, gausu žmonių... Gyvenimas yra puikus. Esu įsitikinusi, kad visi gali jaustis geriau, ar blogiau bet kurioje šalyje. Be to, iš čia galiu per vieną valandą lėktuvu atskristi į Vilnių!
- Ar santuoka tau yra daugiau formalumas, vertybė, o gal tiesiog šventė?
- Formalumai man yra reikalingi ir turi savo prasmę, bet man tai be abejo yra vertybė. Labai džiaugiuosi sutikusi žmogų, kuris tapo mano vyru, sutuoktiniu ir džiaugiuosi gyvendama šeimoje. Mano antra pusė taip pat susijusi su muzika, – jis dirigavo spektaklius, kuriuose aš dainavau Karmen.
Ar santuoka ką nors keičia? Pavardę. (Juokiasi.) Įsipareigoti žmogui, kurį myli, yra nuostabus jausmas. Mano asmeniniu požiūriu santuoka žmogaus nekeičia. Esi tas, kas esi. Būna, jog susituokus atsiranda nuosavybės jausmas, noras kontroliuoti, tačiau reikia suprasti, jog taip negalima, tai neveikia. Santuoka nėra kito žmogaus apsėdimas. Tai – bendras įnašas, bendradarbiavimas, buvimas atsakingu ir už kitą žmogų, norint sukurti stiprų branduolį.
- Vis prisimenu jūsų nenustygstantį Joną VCO operoje jaunimui „Jonas & Greta“. Visos šios temos ir visi šie veikėjai atrodo lyg visiškai skirtingi žmonės. Ar scenoje kurti visiškai skirtingus vaidmenis jums dažniau yra malonumas, ar iššūkis?
- Iki šiol esu dainavusi 6 skirtinguose „Karmen“ pastatymuose ir visų režisierių Karmen buvo gana skirtinga. Taip pat ir keli Jonai būtų skirtingi. Todėl, tarkime, Jono ir Karmen aš nelyginu, nes tai – dvi skirtingos knygos.
Kitas dalykas: yra žymiai sunkiau nesikartoti kaip Karmen, nei kas kartą kurti visiškai kitą personažą, visai kitoje operoje. Atrodo, jog Karmen yra visiems puikiai žinoma, tačiau ji gali būti labai skirtinga, todėl kas kartą repeticijų salėje reikia iš tiesų tapti ta balta drobe ir paveikslą tapyti iš naujo. Ir tik vėliau, atsiradus kontūrams gali kažką pridėti iš savo patirties, praeities. Todėl, žinoma, mėgaujiesi kas kartą, bet galimybė kurti esant dideliems kontrastams tarp personažų situaciją palengvina.
Na, o tą kartą su VCO komanda darbas buvo labai žavus ir linksmas, kaip ir jaunas kolektyvas. Turėjome mažai laiko, bet daug noro ir jėgų ir su minimaliomis sąnaudomis mums pavyko parodyti gražų ir kokybišką spektaklį.
- Karmen jau tapo tavo vizitiniu vaidmeniu. Kokią ją šiandien įsivaizduoji tu?
- Tiesą sakant, susilaikysiu nuo atsakymo vien dėl to, jog pati neturiu vientiso jausmo Karmen atžvilgiu. Tikiu, jog ji gali būti auka, ieškanti meilės ir nerandanti tos tikrosios, taip atsidurdama dėmesio centre. Galiu tikėti ir tuo, jog ji yra niekuo netikinti fatalistė. Ji gali būti ir banditė, visiškai nemalonus žmogus. Kas kartą jausmas labai priklauso ir nuo kolegų, su kuriais dirbi scenoje, nuo jų emocinės spalvos, iššaukiančios vis kitokį atsaką.
Man Karmen visų pirma yra gyva, gyvenanti, ne užrašyta knygoje. Tai – ne tik raudonas sijonas ir lūpos, – dar yra jausmai, santykiai. Viskas yra gyva ir verda, viename spektaklyje ji bus draugas, o kitame – jau priešas.
- Kas šiandien yra asocijuojama su Karmen, kaip moters įvaizdžiu?
- Šiandien daug kas naudoja Karmen apibrėžimą, nes mato jį kaip klišę. Sako, kad tai – moteris, kuri vilioja vyrus. Nemanau, jog ji yra moteriškasis Donžuano ekvivalentas. Ji – labai sudėtingas veikėjas. Nei šiandien, nei ryt negalėsi pasakyti, kas ji tokia, viskas priklausys nuo to, kaip į ją pažiūrėsi. Manau, kad šiandien Karmen sutiksi visuose visuomenės sluoksniuose, tik kartais (o gal ir dažnai) ji bus pasislėpusi, daugiau svajojanti, nei veikianti. Karmen yra įvairi ir ji gali apimti visą paletę skirtingų įvaizdžių.
- Žinau, kad šiandien dar sunku daug kalbėti apie „e-Carmen“, M. Adomaičiui dar vis dėliojant paskutinius taškus, tačiau gal jau pajutai kaip keičiasi operos solisto kūryba, dirbant su elektronine muzika?
- Viskas skiriasi. Kaip jau esu sakiusi, čia muzika tavęs niekada nelauks, dirigentas su batuta orkestro nesustabdys. Mes, solistai, iš tiesų sau duodame labai daug laisvės ir ši elektroninė patirtis tampa puikia ritmo disciplina.
Mariaus „e-Carmen“ yra visiškai naujas kūrinys, kuris tik remiasi Bizet opera. Čia daugelis melodijų keičiasi, net dingsta. Bet tai yra labai įdomu ir kitaip. Man tai bus didelis iššūkis, ypatingai darbas su mikrofonu. Nesu prie to pratusi, nebent priskaičiuotume karaokės vakarus draugų kompanijoje, bet ir tai nepadeda man jaustis įvaldžius mikrofoninį dainavimą (juokiasi). Taigi, tikrai jaudinuosi, bet bus itin įdomu.
