Šios skyrybos buvo keistos. Ilgai lauktos. Santykiai buvo netikėti. Nuo pat pradžių buvo ieškota priežasčių išsprūsti. Tačiau žmogus kitoje pusėje pagavo ir nepaleido... Praleido labai daug valandų, įrodinėdamas meilę ir tai, kad mūsų santykiai – įmanomi.
Emigracija. Santykiai per atstumą man niekada nebuvo suprantami.
Galbūt visų pirma dėl to, kad pats emigracijos supratimas yra atstumiantis. Tu iš anksto užklijuoji žmogui etiketę. Žmogus, negebantis įsikabinti į gyvenimą Lietuvoje man – netinkamas partneris, per silpnas, neperspektyvus (taip, aš išranki). O ten gyvenimas yra laikinas. O jei ne laikinas – aš bet kokiu atveju esu nesutverta emigracijai. Tad iš anksto – taškas. O visų antra – valandų valandos, praleistos prie „Skype“, nepakeis nei prisilietimų, nei kvapo, nei jausmo. O ir šiaip esu jaunas žmogus, turiu žmogiškų poreikių.
Tu nuolat jautiesi nei kurdama santykius, nei laisva. Tau tenka ilgą laiką bandyti šifruoti, kas vyksta, nes nežinai, kuriuo metu tu jau esi pora... Kada tau jau reikia „nusėsti“ namuose ir užbaigti vakarėlius. Kai žmogus, esantis kitame pasaulio krašte, tyliai supranta, kad neturi teisės manęs uždaryti namuose (nors gal ir turi – pats nežino... niekas nežino)...
Buvo daug skraidyta, skirta daug dėmesio. Buvau saugoma ir mylima. Tačiau pažadas grįžti į Lietuvą neguodė. Tu tarsi ir nepažįsti žmogaus, o turi įsipareigoti jo laukti. O ir aplinkiniai karksėjo – „jis jau ne pirmą kart žada grįžti – daug lūkesčių nedėk“. Kažkur galvoje užprogramuojamas maištas.
Taip, tikrų tikriausias maištas. Pradedi tyliai provokuoti jo emocijas, pavydą, darai kvailystes. Narkotikai, alkoholis – ko tik gyvenime nesu dariusi ir negaliu kontroliuoti. Tarsi nesąmoningai bandai žmogui įrodyti, kad nesi jam tinkamas žmogus. Kad jis pats norėtų tave paleisti.
Nežinau, kuriame etape per tuos 12 mėnesių gimė meilė. Tikrai. Galbūt tada, kai jau buvo per vėlu. Aš jos iki pat galo taip ir nepajaučiau... Tik tą minutę, kai jis uždarė mano namų duris, supratau, kad žmogus man jau reiškė labai daug.
Dabartinę savo emocinę būklę laikau šiek tiek depresiška, aišku, mes depresiją užgožiame skirtingai. Aš po daugybės metų vėl pradėjau rašyti (kaip turbūt teisingai mano lietuvių kalbos mokytoja yra sakiusi, laimingas žmogus nekuria), netingėdama vaikštau į pasimatymus ir stengiuosi nebūti viena.
Ne, jis nebuvo man skirtas žmogus. Mes vienas kitam buvome tarsi rakštis pasturgalyje. Ir ne, aš nenoriu keisti įvykusio fakto.
Nors ir vaidinu visažinę, nesuprantu tik vieno – kodėl išgyvenimai yra tokie skausmingi? Protu nepaaiškinami. Skyrybos su žmogumi, su kuriuo draugavau dešimtmetį, buvo daug paprastesnės. O šįkart mano požiūris į santykius, į žmogų, į jausmą pasikeitė per kelias dienas. Apsivertė aukštyn kojom.
Ir aš jam dėkoju. Aš jaučiu.
Kiekvienas žmogus, pasirodęs mūsų gyvenime, atneša daug arba mažai, kažko išmoko, kažką palieka, kartais tam, kad parodytų, kas yra teisinga ir kas ne. Suprask, nebūtinai visi jie privalo likti tavo gyvenime...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tikriausiai kiekvieno gyvenime būna akimirkų, kai nuoširdžiai kurti ir puoselėti santykiai, staiga sugriūva – paaiškėja, kad kitas žmogus turi visai kitą pusę, kurios pro rožinius akinius buvo nematyti... Deja, ne visuomet pavyksta su ja susitaikyti.
Prašome Jūsų – pasidalykite, kaip jūs atsigavote po sugriuvusių santykių ir iš naujo pamilote? Kaip išgydėte sudaužytą širdį? Parašyk ir pelnyk vieną iš DELFI Piliečio gimtadienio prizų – „iPad mini“ planšetę, skrydį oro balionu arba apsilankymą su nakvyne Pakruojo dvare!
Siųsk savo mintis naudodamasis pilku mygtuku čia arba el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Konkursas“ ir lauk rugsėjo 1 d.!