60 metų kartu pragyvenę alytiškiai: neištikimybė – menkos sielos požymis

Bu­vu­sį ko­le­gą Al­bi­ną Švedkauską ap­lan­kiau Bal­ka­so­dy­je. Mi­nia­tiū­ri­nia­me ro­jaus kam­pe­ly­je, sa­vo­mis ran­ko­mis įkur­ta­me at­gau­to­je tė­vų že­mė­je ply­na­me lau­ke. Bi­tu­čių dūz­ge­sys, me­din­gų au­ga­lų kva­pai, miš­ko oši­mas, ro­dos, nu­ra­min­tų sun­kiau­sią stre­są pa­ty­ru­sį žmo­gų.

Vaikš­čio­jant po bi­ty­ną, da­li­jan­tis pri­si­mi­ni­mais Al­bi­nas pa­si­džiau­gė su­lau­kęs san­tuo­kos dei­man­ti­nio ju­bi­lie­jaus – 60 me­tų su ta pa­čia mo­te­ri­mi. Tad ir pa­tei­kiau jam ta pro­ga klau­si­mą – kaip pa­vy­ko šiais he­do­niz­mo lai­kais tiek me­tų dar­niai iš­gy­ven­ti kar­tu?

„Svarbiausia, kad mylimam žmogui šalia tavęs visais gyvenimo tarpsniais būtų saugu ir gera, nepriblokštų išdavystė“ – sako Albinas su žmona Almone nusifotografavęs po deimantinio jubiliejaus.

– Mo­te­rys ma­no, kad vy­ro se­nė­ji­mas pra­si­de­da ta­da, kai jis įsi­vaiz­duo­ja žmo­ną tik kaip na­mų tvar­ky­to­ją ir vai­kų auk­lę, o jau­nys­tės elik­sy­ro pra­de­da ieš­ko­ti blon­di­nių glė­by­je. Va­di­na­si, Jūs dar esa­te jau­nas.

– Aš­tuo­nias­de­šimt­me­tį jau per­ko­piau, ta­čiau kol dar ga­liu bi­ti­nin­kau­ti, eko­lo­giš­ku me­du­mi ap­rū­pin­ti bi­čiu­lius, dar­gi pri­si­dur­ti prie tris kar­tus nu­ver­tė­ju­sios pen­si­jos, tol ir jau­nas.

– Kaip api­bū­din­tu­mė­te mei­lę, ku­rios są­vo­ką šian­die­ni­nis jau­ni­mas la­bai su­siau­ri­no?

– Apie mei­lę ga­li­ma kal­bė­ti daug, nes ją kiek­vie­nas su­pran­ta ir iš­gy­ve­na sa­vaip. Svar­biau­sia, kad my­li­mam žmo­gui ša­lia ta­vęs vi­sais gy­ve­ni­mo tarps­niais bū­tų sau­gu ir ge­ra, ne­pri­blokš­tų iš­da­vys­tė. Ta­da ir su­lauk­si dei­man­ti­nio ju­bi­lie­jaus – be są­ži­nės grau­ži­mo ir ki­tų pa­juo­kos.

– Žmo­gaus po­trau­kiai tu­ri tris šal­ti­nius: sie­lą, pro­tą ir kū­ną. Sie­los po­trau­kis gim­do drau­gys­tę, pro­to – pa­gar­bą, kū­no po­trau­kis – geis­mą. Jų vi­sų jung­tis – mei­lę. Jei­gu orien­tuo­si­mės tik į geis­mą, grei­čiau­siai šei­ma iširs. Ar pri­ta­ria­te šiai min­čiai?

– Tik­ros mei­lės prie­žas­tis – ne kū­niš­ko­jo vaiz­do gro­žis, nes ta­da bū­tų my­li­mi tik gra­žiau­sie­ji. Ne­iš­ti­ki­my­bė – men­kos sie­los po­žy­mis. De­ja, šį bruo­žą mums de­monst­ruo­ja ži­niask­lai­da, val­džios at­sto­vai, net­gi Sei­mo na­riai.

– Kuo Jus su­ža­vė­jo bū­si­ma žmo­na Al­mo­nė?

– Kuk­lu­mu, tvar­kin­gu­mu, švel­nu­mu. Ne­įsi­vaiz­duo­ju, kad bū­čiau ga­lė­jęs pa­mil­ti rū­kan­čią, al­ko­ho­liu pik­tnau­džiau­jan­čią mer­gi­ną, ku­ri gim­dys su­luo­šin­tus vai­kus, o vė­liau jiems ro­dys blo­go el­ge­sio pa­vyz­dį. Ma­no Al­mo­nė yra darbš­ti, ga­bi. Dir­bo ir pe­da­go­gi­nį dar­bą, ir ver­sle su­ko­si, jos me­no kū­ri­niais ža­vė­jo­si už­sie­nie­čiai.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo vai­kys­tę, jau­nys­tę.

– Vai­kys­tė bu­vo švie­si. Pra­bė­go ji dar pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos lai­kais. Mū­sų erd­viuo­se na­muo­se bu­vo pra­di­nė mo­kyk­la. Pas mus gy­ve­no ir mo­ky­to­jai. Jau vai­kys­tė­je mė­gau meist­rau­ti, lan­kiau dai­lės-dro­žy­bos kur­sus. Au­gi­nau dar­žo­ves, da­ly­va­vau įvai­rio­se pa­ro­do­se. Jau­nys­tę pri­tem­dė Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras – su­de­gė na­mai. So­viet­me­čiu kaip buo­žės, tai yra tur­tin­gi ūki­nin­kai, bu­vo­me įra­šy­ti į trem­ti­nų žmo­nių są­ra­šus. Be to, mo­ky­da­ma­sis Mi­ros­la­vo pro­gim­na­zi­jo­je pla­ti­nau an­ti­so­vie­ti­nes pro­kla­ma­ci­jas. Už tai bu­vau areš­tuo­tas. To­dėl bai­gu­sio gim­na­zi­ją ne­pri­ėmė į aukš­tą­ją mo­kyk­lą. Vė­liau ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­jo spe­cia­ly­bę įgi­jau dirb­da­mas ir stu­di­juo­da­mas ne­aki­vaiz­di­niu bū­du.

O ma­no žmo­nos tė­vą, kaip ir dau­ge­lį ki­tų, ne­kal­tai žiau­riai nu­žu­dė „lže­pat­rio­tai“, pa­si­va­di­nę par­ti­za­nų var­du. Bai­sūs lai­kai bu­vo.

– Jū­sų dar­bo sta­žas – 39-eri me­tai: Le­lio­nių ir Ne­mu­nai­čio aš­tuon­me­čių mo­kyk­lų di­rek­to­rius, ra­jo­no švie­ti­mo sky­riaus ins­pek­to­rius, da­bar­ti­nės Pu­ti­nų gim­na­zi­jos, o anuo­me­ti­nės 6-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas. Ar no­rė­tu­mė­te dirb­ti šian­die­ni­nė­je mo­kyk­lo­je?

– Ne­no­rė­čiau. Mo­ky­to­jas šian­dien nu­ver­tin­tas, be­tei­sis. Mo­ki­nys – be pa­rei­gų. Tu­rė­tų su­grįž­ti el­ge­sio pa­žy­mys.

– Al­bi­nai, ne­blo­gai pri­si­me­na­te tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos lai­kus. Pa­ly­gin­ki­te tuo­me­ti­nę ir šian­die­ni­nę val­džias.

– Tai ne­pa­ly­gi­na­ma. Kai pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos dar­bo ka­bi­ne­te nu­lū­žo sta­lo ko­ja, ją pri­si­ka­lė pats ir dar ku­rį lai­ką prie šio sta­lo dir­bo. Tik 18 Sei­mo na­rių su­ge­bė­jo pri­im­ti tau­tie­čiams pa­lan­kius įsta­ty­mus ir pri­kel­ti Lie­tu­vą. Že­mės ūkio mi­nist­ro, pre­la­to My­ko­lo Kru­pa­vi­čiaus že­mės re­for­ma de­mo­kra­tiškumu ža­vė­jo Eu­ro­pą.

Ar rei­kia šian­dien už­sės­ti 141 kė­dę Sei­me, jei­gu nu­ny­ko treč­da­lis Lie­tu­vos? Ar rei­kia sei­mū­nams tiek pa­dė­jė­jų? Ma­tyt, pa­tys tin­gi ar ne­iš­ma­no. Ar rei­kia sam­dy­ti už­sie­nio eks­per­tus, jei­gu sa­vi ju­ris­tai, kon­tro­lie­riai pri­va­lo tai pa­da­ry­ti? Ma­tyt, ne­mok­šas pa­si­so­di­no. Ar ne­sprogs įvai­rių ins­ti­tu­ci­jų rū­mai nuo di­dė­jan­čios biu­ro­kratijos? Ei­li­nių gy­ve­ni­mai traiš­ko­mi, kad už juos bū­tų ga­li­ma kom­pen­suo­ti eli­ti­niams. Nuo­mo­ja­mais liuk­su­sais, kil­no­ja­mą­ja že­me, tu­ris­ti­nė­mis ke­lio­nė­mis, prie­mo­ko­mis už „ge­rą dar­bą“, ren­to­mis… Ra­šy­to­jas Vin­cas Ku­dir­ka šian­dien pa­kar­to­tų: „Su­smuk­si­te, po­nai, va­ži­nė­da­mi per sa­vo dar­bo til­tus.“

Svei­ka ša­lis ar li­go­ta, tu­ri ro­dy­ti ne jos gy­ven­to­jų pa­ja­mos ir už­dar­biai, o tai, ar žmo­nės pa­ten­kin­ti gy­ve­ni­mu, ar jie lai­min­gi. Ša­ly­se, kur ne­ly­gy­bė ne­di­de­lė, kur skir­tu­mai ge­ro­vės at­žvil­giu men­ki, įtam­pa tarp žmo­nių ma­ža ar­ba jos vi­sai nė­ra. Ir žmog­žu­dys­čių šio­se ša­ly­se tri­skart ma­žiau ne­gu to­se, kur so­cia­li­nė at­skir­tis di­de­lė.

– Ta­čiau dar ne vis­kas pra­ras­ta. Štai ką sa­ko liau­dies dai­ne­lė: „Kaip ge­rai, kad sau­lė šil­do / Ir už tai mo­kėt ne­rei­kia / Kad už ši­lu­mą ir švie­są / Są­skai­tų ji ne­pa­tei­kia…“

– Kar­tais ir gam­ta žmo­gų nu­bau­džia. Ma­tyt, už jos nie­ki­ni­mą.

– Vi­si skau­džiai iš­gy­ve­no­me Jū­sų šei­mos ne­lai­mę – sū­naus Sva­jū­no žū­tį. Ar ap­gi­jo krau­juo­jan­ti žaiz­da?

– To­kios žaiz­dos ne­už­gy­do­mos. Sva­jū­nas bu­vo nu­žu­dy­tas so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je. Ant­ra­sis sū­nus Al­vy­das gy­ve­na Is­pa­ni­jo­je. Li­ko­me dvie­se su Al­mo­ne. Tad ir ju­bi­lie­jus su liū­de­sio bei il­ge­sio še­šė­liu.

– Bet juk bū­ta ir lai­min­gų die­nų.

– Džiau­giau­si, kai ma­no pe­da­go­gi­nį dar­bą aukš­tai įver­ti­no: bu­vau iš­rink­tas į res­pub­li­ki­nį mo­ky­to­jų su­va­žia­vi­mą ir de­ra­mai ap­do­va­no­tas.

– Ką šian­dien pa­tar­tu­mė­te jau­ni­mui, ku­rian­čiam šei­mas?

– Įsi­dė­mė­ti, kad ma­lo­nią gy­ve­ni­mui at­mo­sfe­rą ku­ria ne tik gra­žūs bal­dai ir ki­ti ma­te­ria­lūs da­ly­kai, o žmo­nių min­tys, žo­džiai, ku­riais šei­ma da­li­ja­si, pa­gar­bus el­ge­sys, iš­ti­ki­my­bė.