Vos 26-erių jaunas vyras neseniai tapo stipriai rinkoje įsitvirtinusios įmonės Kėdainių konservų fabriko marketingo vadovu. „Labai greitai? – apie karjeros šuolį klausia Vytautas. – Tai tik vienais dvejais metais anksčiau nei maniau.“
Besikalbėdama su Vytautu suprantu, kad jis nuo mažens turėjo toliaregišką akį bei siekius. Vytautas nesvajojo tapti architektu ar inžinieriumi. Jį viliojo novatoriškos ateities profesijos: astronautika, informatika, kol galiausiai atrado marketingą.
Jaunas vadovas tiki, jog kiekvienas esame savo gyvenimo kalviai.
„Kelkite sau didesnius, nevienadienius tikslus, tikėkite savimi ir atsiribokite nuo negatyvių minčių: negaliu, nepavyks. Nebrėžkite savo galimybėms ir siekiams ribų“, – patarimais dalijasi įvairiose pasaulio šalyse studijas krimtęs vyras.
– Esate puikiai visoje Lietuvoje žinomos įmonės marketingo vadovas. O kuo norėjote tapti pradinėse klasėse, kai greičiausiai dar nebuvote nė girdėjęs apie dabartinę savo profesiją?
– Pradinėse klasėse norėjau tapti astronautu (šypteli Vytautas, nusišypsau ir aš itin lengvai jį įsivaizduodama su skafandru). Domėjausi astronomija, visata, jos sandara, mėgau fantastinę literatūrą.
– Kada tokią romantišką astronauto profesiją iš galvos išstūmė marketingas?
– Marketingas ne iškart pakeitė astronautiką. Iki dešimtos klasės labiau norėjau studijuoti informatiką.
– Skirtingos sritys: informatika – tikslus mokslas, o marketingas – kūrybiška.
– Žmonėms dažnai atrodo, kad didžiausią marketingo dalį sudaro kūryba. Taip, be jos neapsieinama, tačiau grynas marketingas labiau yra skaičiai, rinkos analizės, duomenys, čia daug psichologijos, supratimo apie žmogų, jo mąstymą, kaip vartotojas daro pasirinkimus, į ką kreipia dėmesį.
Kūryba užsiima kūrybos, meno krypčių atstovai. Kėdainių konservų fabrike dirbame su kūrybos agentūromis, kurios ir kuria klipų, etikečių dizainus bei pan. Tada marketingo skyriaus darbuotojai vertina, kaip kūriniai atitinka įmonės strategiją, gaminių pozicionavimą, vartotojų lūkesčius.
Grįšiu prie klausimo, kaip šia disciplina susidomėjau. Informatika traukė iki dešimtos klasės, o paskui pradėjau domėtis bendravimu, atsirado didelės draugų kompanijos. Norėjau specialybės, kurioje būtų ne tik sausas mokslas ir darbas, bet ir galėčiau bendrauti su žmonėmis. Tad marketingas pasirodė idealus pasirinkimas: skaičiai, bendravimas, įžvalgos apie žmones.
– Kuri užduotis Jus viliotų labiau: į rinką įvesti naują produktą ar dirbti su jau žinomu ženklu?
– Man patiktų abi užduotys, tačiau mėgstu iššūkius. Naujų gaminių įvedimas į rinką yra daug rizikingesnis. Vos keli produktai tampa masiškai vartojami, bet rinkai pristatyti kažką nauja – visuomet įdomu.
Aš pats niekada nedirbčiau su prastu produktu – prekės ženklu, nekuriančiu vertės. Taigi viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau Kėdainių konservų fabriką, yra ta, kad apie įmonės produktus girdėjau daug gerų atsiliepimų, o kai pradėjau dirbti ir gaminius paanalizavau pats, pamačiau, kad jie išties lenkia didžiąją dalį konkurentų savo kokybe, skoniu, sudėtimi. Su tokiu prekės ženklu visada smagu dirbti.
– Papasakokite apie savo studijas.
– Norėjau studijuoti Kauno Vytauto Didžiojo universitete, bet ten marketingo bakalauro studijų nebuvo. Taigi čia baigiau ekonomikos ir finansų studijas. Pagal mainų programą buvau išvykęs į Kiprą. Norėjau suprasti pietiečių kultūrą ir paneigti mitus, pavyzdžiui, kad jie tinginiai. Deja, nepavyko (juokiasi). Jie išties tokie yra!
– Ragavote mokslo turtingose Norvegijoje bei Japonijoje.
– Baigęs bakalauro studijas žvalgiausi magistro studijų užsienyje. Sulaukiau pasiūlymo studijuoti aukštojoje Norvegijos verslo ir ekonomikos mokykloje (NHH – Norwegian school of economics). Tai lyderiaujanti šios srities aukštoji mokykla šalyje. Ją pabaigę studentai dažniausiai uždirba 30–40 proc. didesnius atlyginimus, greičiau randa darbą ir Norvegijoje yra graibstomi. Įstoti į šį universitetą labai sunku, bet man pavyko (šypsosi).
Studijos stipriai skiriasi nuo kitų, kurias teko išmėginti anksčiau. Vieną dalyką dėstydavo mažiausiai du dėstytojai ir dar bent 2–3 svečiai dėstytojai, kurie buvo vienos siauros srities specialistai, išleidę mokslinių darbų.
Mums teko mokytis iš dar neišleistų vadovėlių, dar nepublikuotų straipsnių, todėl turėjome pasirašyti konfidencialumo sutartis, kad tos informacijos neplatinsime. Šios studijos parengė 5–6 metams į priekį. Taigi tai, kas Lietuvos verslo pasaulyje atsirado tik dabar, aš jau studijavau ten.
Mokydamasis Norvegijoje atradau galimybę įgyvendinti seną svajonę – aplankyti Japoniją. Dalyvavau studentų mainų programoje ir išskridau ten pusmečiui. Ši šalis mane be galo sužavėjo, tikrai ten dar grįšiu. Tai visai kitas pasaulis, kita gyvenimo filosofija. Didžiausias iššūkis, kad ten niekas nekalba angliškai ir beveik nėra angliškų užrašų.
– Kaip tada susikalbėjote?
– Ženklų kalba – tarptautinė (šypsosi). Taip, jie nekalba angliškai, tačiau yra nepaprastai paslaugūs. Japonai tavęs nepalieka, kol neišsprendžia problemos.
Jų filosofija labai skiriasi nuo mūsų. Japonijoje mane sužavėjo tai, kad ten absoliučiai visi myli savo darbą. Jie įsitikinę, jog kiekvienas žmogus yra reikalingas ir jo pareiga – gerai atlikti savo darbą, nesvarbu, kokį – valytojo, salės darbuotojo, kiekvienas darbą atliks kuo geriau, su šypsena, polėkiu.
– O kuo išsiskyrė studijos ten?
– Vienas įdomiausių dalykų, kad visi be išimties turėjome mokytis Japonijos verslo disciplinos. Pirmoje paskaitoje susipažinome su Samurajų kodeksu. Šiame dokumente aprašyta, kaip gyveno senovės samurajai, tačiau pati pasaulėžiūra nepasikeitė iki šių dienų. Japonijoje ir dabar baisiausias dalykas – prarasti garbę. Taip nutinka, jei padarai kažką negero, netinkamai atlieki savo pareigas. Japonui garbė – aukščiau visko. Jis griežtai laikosi savo žodžio. Tuo remiasi ir Japonijos verslas. Pavyzdžiui, rankos paspaudimas čia svarbiau už parašais patvirtintą sutartį.
– Norvegija, Japonija – vienos geidžiamiausių šalių. Kodėl grįžote į Lietuvą?
– Išvažiuodamas visada sakiau, kad grįšiu į Lietuvą. Nesu iš tų, kurie mano, jog Lietuvoje blogai. Čia neturi tie, kas nepakankamai stengiasi, neinvestuoja į save. Sėkmės žmonės pasiekia įvairiais būdais: intelektu, išvaizda, tačiau visų sėkmės istorijų bendras vardiklis yra maksimalios pastangos bei darbas.
– Svečios šalys Jus sužavėjo. Grįžus Lietuva nebuvo panaši į gūdžią provinciją? Juk čia ir marketingas labai jaunas.
– Taip, jaunas, bet tada gali marketingą tobulinti ir yra lengva pasiekti daugiau bei padaryti geriau.
Kai grįžau iš Japonijos, patyriau šoką. Buvau įpratęs prie ramybės, harmonijos, šypsenų, jokios skubos, visur tvarka. O čia radau chaotišką aplinką: žmonės lekia, stumdosi, yra pikti. Vis tik esu lietuvis ir pripratau (nusijuokia).
– Vytautai, Jums 26-eri, o prieš kelias savaites jau tapote Kėdainių konservų fabriko marketingo vadovu. Tikėjotės karjeros laiptais kopti taip greitai?
– Džiaugiuosi, kad viskas atsitiko taip, kaip atsitiko ir kad vadovu tapau dabar. Tai man naujas etapas, nauji iššūkiai, bet aš visada savimi labai pasitikėjau ir žinojau, jog anksčiau ar vėliau tai pasieksiu. Tebuvo laiko klausimas kada. Sakote tapau greitai? Taip, bet tai nutiko 1–2 metais anksčiau nei maniau.
– Marketingas tokia sritis, kurioje negali būti tikras, ar įmonės pasirinkimai pasiteisins. Kas Jums suteikia drąsos pasitikėti savo sprendimais?
– Versle daug pasiekia tie, kurie rizikuoja, tačiau rizika turi vieną trūkumą – ji pasiteisina arba ne. Kiek bendravau su kitų įmonių atstovais, daugelyje Lietuvos įmonių nėra leidžiama klysti. Žmonės geriau pasirenka patikrintus, konservatyvius, saugius metodus. Čia rizika minimali.
Manau, kad visi mano gyvenimo pasirinkimai buvo ganėtinai drąsūs, kitokie. Aš nebijau išsiskirti. Taip pat ir darbe. Vadovu tapau dar neseniai, tad didelių dalykų kol kas nepadariau. O ateityje planuoju pratęsti Kėdainių konservų fabriko sėkmingai vykdytus projektus, bet kartu, žinoma, ir įnešti naujų idėjų bei minčių. Rinkoje pasirodys tokių gaminių, kokių Lietuvoje dar nebuvo pasiūlyta. Tikiu, kad šie produktai pakeis šalies vartotojų įpročius ir tuos gaminius, kuriuos jie įpratę rinktis.
– Ar po įtempto darbo lieka laiko pomėgiams? Kaip iš galvos išmetate visas marketingo strategijas?
– Pastaruoju metu išties dirbu įtemptai, tačiau ir sau stengiuosi skirti laiko. Vienas pagrindinių mano pomėgių – kelionės. Kasmet stengiuosi nuvykti į naują šalį. Taip pat iš naujo atradau primirštą pomėgį – skaitymą. Be abejo, šiuo metu žaidžiu dabar labai populiarų „Pokemon go“.
Vis tik geriausias būdas atitrūkti nuo minčių apie darbą – dresiruoti savo šunį.
– Esate jauno, tačiau jau itin sėkmingo žmogaus pavyzdys. Kodėl Lietuvoje tiek daug Jūsų bendraamžių, nuogąstaujančių, kad mūsų šalyje nėra galimybių įsitvirtinti?
– Reikia pasitikėti savimi, nebijoti įvairių patirčių, neatsisakyti padirbėti skirtingose srityse. Dar svarbu norėti mokytis. Tikiu banaliu posakiu: „Žinok kažką apie viską ir viską apie kažką.“
Viską stengiuosi žinoti apie marketingą, o visu kitu domiuosi: istorija, kosmosu, kompiuteriais, nuo 16 metų vasaromis esu dirbęs įvairiausius darbus. Teko padirbėti statybose, barmenu, padavėju, korepetitoriumi. Kiekvienas darbas duoda naudingos patirties bei žinių.
– Ko išmokote mokydamas kitus?
– Dirbdamas korepetitoriumi išmokau pateikti informaciją taip, kad žmonės ją priimtų bei tai, jog informaciją pateikti galima daugiau nei vienu būdu. Supratau, kad daug svarbiau žmogų išmokyti informaciją rasti pačiam ir įskiepyti jam tikėjimą savo jėgomis.
Kartą daug pamokų praleidusią šeštokę mokiau matematikos ir anglų kalbos. Pirmas dalykas, ko ją išmokiau – pasitikėti savo jėgomis. Mergaitei patiko mano pamokos ir jos pažymiai pastebimai pagerėjo. Ji mane vadino tamsta mokytoju (šypsosi). Mokytis esu padėjęs ir moksleiviams, ir studentams.
– Manau, būtumėt novatoriškas lektorius. Gal vertėtų dėstytojauti?
– Po magistro studijų turėjau minčių stoti į doktorantūrą, tačiau mane labiau patraukė verslas. Čia daug iššūkių. Žinoma, neatmetu galimybės ateityje stoti į doktorantūrą ir tapti dėstytoju.
– Koks yra Jūsų karjeros Everestas – didžiausias tikslas, aukščiausia viršukalnė?
– Turiu tris tikslus: laimėti Nobelio premiją, nusipirkti lėktuvą ir pakilti į kosmosą (juokiasi). Manau, kad darbas yra būdas kada nors pasiekti šiuos tikslus.
Žinoma, visuomet turėjau tikslą tapti marketingo vadovu, ir tapau. Tačiau šiuo žingsniu viskas nesibaigia. Artimiausiu metu planuoju dar labiau gilinti savo žinias marketingo bei vadybos srityse, nekantrauju išbandyti naujus sprendimus ir tikiuosi, jog tai leis man tapti savo srities profesionalu, o Kėdainių konservų fabrikui – užsitikrinti lyderiaujančios bei nuolatos augančios įmonės poziciją.
– Dėkoju už pokalbį.
