– Muzikuojate didžiąją dalį savo gyvenimo. Kokia buvo Jūsų muzikinio kelio pradžia?
– Muzika mano šeimoje skambėjo nuolat. Turėjome tokią tradiciją – su visa gimine vieną-du kartus per metus suorganizuoti vakarėlį, kuriame visi susirinkdavome ir dainuodavome dainas. Airijoje dainuoja daugelis žmonių, jie itin mėgsta liaudies dainas, taip pat tai, kas tuo metu „ant bangos“ – mano mama, pavyzdžiui, mėgo atlikti Elvio Preslio, penkiasdešimtųjų dainas.
Kai man buvo vienuolika, brolis parsinešė namo gitarą. Aš augau daugiavaikėje šeimoje – 5 broliai ir 2 seserys – ir mes visi užsimanėme groti gitara. Tuomet viskas ir prasidėjo – man buvo 11-12 metų. Tiesa, mano tėvai darbavosi visai kitoje srityje. Tėčiui muzikuoti apskritai nelabai sekėsi, o mama buvo tiesiog tipiška dainuojanti airė moteris.
Kai užaugau, airiška muzika tapo labai populiari. 1968 m. Airijoje prasidėjo neramumai, kilo protestai dėl pilietinių teisių. Tai buvo ypatingai sunkus metas Šiaurės Airijoje, trukęs net 30 metų, per tą laikotarpį daugelis nekaltų žmonių buvo nužudyti, tačiau žmonės nepaliovė dainuoti. Tai mus ir gelbėjo.
– Ar mokėtės kur nors groti?
Niekas manęs groti gitara nemokė – išmokau pats. Tiesiog mokydavausi iš dainų, bandydavau jas atkartoti. O būdamas paaugliu, grojau sunkiojo roko grupėje, vėliau – popmuzikos grupėje...
Kiekvieną savaitgalį kur nors koncertuodavau. Su grupėmis dažnai grodavome airiškuose baruose. Airiška kultūra yra labai specifinė – baras čia nėra tiesiog baras. Tai yra svarbi vieta, kurioje žmonės susitinka. Čia gali pamatyti gydytoją, teisininką, motiną ar tėvą... Žmonės ateina, gurkšnoja gėrimus, klausosi muzikos ir kartu dainuoja, nepriklausomai nuo jų amžiaus grupės.
Maždaug aštuoniasdešimtaisiais su dviem broliais nusprendėme įkurti airiškos muzikos grupę. Kai sakau „airiška muzika“, turiu omeny ne tą liaudies muziką, kuri yra be galo liūdna, skausminga. Mes grojome apie meilę, linksmas dainas. Tuo metu ir taip netrūko grupių, atliekančių airiškas dainas apie neramumuose žuvusius žmones, politinius sunkumus, liūdnus dalykus... Tos dainos yra labai stiprios, tačiau jos turėtų būti dainuojamos tik tam tikrose vietose. Mes laikėmės atokiau nuo to.
Netrukus sudalyvavome kultūriniuose mainuose – savaitei išvykome į Daniją. Vėliau ten sugrįžome dar ir dar, koncertavome, grojome airišką muziką, ir greitai Danijoje tapome gan žinomi. Pamilau danę, ir netrukus išvykau ten gyventi... Danijoje gyvenu nuo 1986-ųjų, jau 30 metų.
– O kaip dabar atrodo Jūsų, muzikanto, gyvenimas?
– Mano gyvenimas dabar – tai Danija ir airiška liaudies muzika. Danijos žmonės žino airišką muziką ir ją vertina. Tai ne rokas, ne popmuzika, ne daniška muzika, ji labai specifinė, todėl sulaukiu daug pasiūlymų.
Muzikantu dirbu kelis kartus per savaitę. Kitu metu dirbu jaunimo mokymo ir karjeros centre, tad muzika man šiuo metu yra hobis. Tai net savotiška problema – kada muzika turėtų tapti profesija? Kartais svarstau, jog galėčiau mesti visus darbus, atsidėti muzikai, kurti dainas, tapti profesionalu – bet kas tada? Turėsiu galvoti – kiek darbų turiu šią savaitę? Kiek pinigų man reikia, kad susimokėčiau už butą? Nebandžiau to, tad nesu tikras.
Mano broliai vis dar atvyksta į Daniją kiekvieną vasarą ir mes organizuojame koncertinį turą. Grojame airišką muziką nedideliuose festivaliuose. 2004-aisiais Danijoje vyko festivalis, kuriame grodavau beveik kasmet. Danijos žmonės, beje, labai pastovūs – jei jiems patinka tavo atliekama muzika, jie tave kvies koncertuoti kasmet. Jų mąstymas yra toks: „Jei tai yra gerai, kam keisti?“ Todėl daugybę kartų sugrįžtu į tas pačias vietas.
Taigi šiame festivalyje prie manęs priėjo keli žmonės iš Lietuvoje organizuojamo dainuojamosios poezijos festivalio. Juos pakvietė šio festivalio sumanytojas norvegas, sakydamas, jog jie „turi pamatyti tą vyruką“. Pasirodo, organizatorius buvo teisus ir tais pačiais metais atvykau koncertuoti – tai buvo mano pirmoji viešnagė Lietuvoje.
– Kas Jus įkvepia?
– Kelis metus rašau savo dainas, tačiau niekada jų negroju. Nežinau, kodėl taip yra – jei duodate man kieno nors kito dainą, galiu ją pagroti, jokių problemų. Tačiau kai pats parašau dainą, pradedu mąstyti, jog ji nepakankamai gera... Galbūt jaučiuosi apsinuoginęs prieš žmones, pasakodamas savo istoriją? Galbūt čia ir yra siena, kurios man kol kas nepavyksta perlipti. Su tuo, žinau, susiduria ir kiti dainas kuriantys žmonės.
1999-aisiais Danijoje turėjau galimybę pratęsti savo išsilavinimą, tad nusprendžiau tapti mokytoju. Aš ir iki tol dirbau muzikos mokytoju, tačiau neturėjau diplomo, o Danijoje tas „popierėlis“ žmonėms ypatingai svarbus. Taigi gavau trigubą išsilavinimą – tapau anglų kalbos, muzikos ir technologijų (mokiau medžio ir metalo apdirbimo) mokytoju. Tai itin sustiprino ir kūrybiškumą.
Tam, kad galėtum kurti muziką, privalai žinoti bent muzikos teorijos pagrindus. Turi išmanyti taisykles, kad galėtum jas laužyti.
– Ar kurti gali kiekvienas?
– Manau, jog kurti gali kiekvienas. Tai priklauso nuo situacijos, kurioje tuo metu esame. Kadangi dirbu dar ir gitaros mokytoju, pas mane dažnai ateina žmonės ir klausia: „Ar galiu išmokti groti gitara?“ Atsakydamas visad paklausiu: „Būkime sąžiningi, ar turi tam laiko?“ Mano manymu, vienas iš svarbiausių kūrybiškumo aspektų yra laikas. Žmonės prisiriša prie tiek daug dalykų – eina į sporto salę, žaidžia krepšinį, dar kažką... Ir nebeturi laiko.
Taip, galima sakyti, jog vieniems žmonėms kurti sekasi geriau nei kitiems. Tikiu, jog kiekvienas yra kūrybiškas, tačiau kai kurie žmonės yra labiau kūrybiški. Kūrybiškumas susijęs su nuolatiniu darbu, nuolatiniu kartojimu. Kuri ir kuri, tuomet tobulėji. Tai galima palyginti su kūryba virtuvėje – kurdamas naujus patiekalus pamažu vis pradedi tobulėti.
– Paklausiu Jūsų, kaip muzikos mokytojo – o ar yra amžiaus riba, kai per vėlu pradėti mokytis groti muzikos instrumentu?
– Niekada nėra per vėlu. Kaip ir sakiau, yra tik laiko klausimas – kiek laiko tam turi? Jei esi normalus žmogus, turi rankas, kojas, ausis, turi laiko, tu gali išmokti groti instrumentu.
Kiekvienas gali ir dainuoti. Svarbu suvokti, jog balsas taip pat yra instrumentas. Jei ilgą laiko balso nenaudosi, iš pradžių nebūsi geras dainininkas. Tačiau jei dirbsi, bandysi, lavinsi klausą (tai labai svarbu), galėsi dainuoti. Mokslininkai netgi įrodė, jog „muzikinis kurtumas“ – tai viso labo fizinės problemos ausyje, kurios gali būti pašalintos po tam tikrų pratimų. Taigi jei sakai, jog negali dainuoti, tai yra visiška nesąmonė.
Airijoje mes daug dainuojame dar pradinėse mokyklose. O Danijoje yra kiek kitaip – jei mokytojas pamato, jog vaikui nesiseka dainuoti, nugrūda jį į klasės galą. Vaiko balsas nebelavinamas. Tokie vaikai nutyla. O juk pastovus kartojimas, nuolatinis darbas yra tokie svarbūs dainuojant, grojant instrumentais, kuriant, rašant dainas...
– Ar turėtume skatinti savo vaikus muzikuoti jau nuo pat ankstyvosios vaikystės?
– Neabejotinai taip. Muzikos mokykloje, kurioje dirbu, mes netgi organizuojame kursus 6 mėnesių kūdikiams. Grojant muzikai jie atlieka tam tikrus judesius, ploja ir t.t. Kasmet jie sugrįžta sudalyvauti kursuose dar kartą. Užauginti su muzika ir ritmu vaikai tampa muzikalūs, turi itin išlavintą klausą.
5-7 metų vaikai groja, muzika tiesiog sklinda iš jų, nes dar neturi jokių kompleksų. Viskas, ką tereikia daryti – tai tik kartais vaikus kontroliuoti, kad jie eitų teisinga linkme. Tačiau pastebiu tokią juokingą tendenciją, jog į muzikinius užsiėmimus dažniausiai ateina gerokai daugiau merginų – iš dvidešimties mano mokinių penkiolika yra merginos... Su vaikinais sunkiau, ypač kai jie paauga. Jie kategoriškai atsisako dainuoti, sako – nieku gyvu!
– Lietuvoje svečiuojatės jau ne pirmą kartą, tad mūsų šalį pažįstate gan neblogai. Kokie Jums atrodo Lietuvos žmonės?
– Žvelgdamas į lietuvius matau labai mažai šypsenų. Teko skaityti apie 1989-uosius Lietuvoje, kovas dėl nepriklausomybės, ir tai buvo taip įdomu – jūsų nepriklausomybė atėjo lydima dainų, tai buvo tarsi dainų revoliucija.
Kai matau žmones, mąstau apie tai, ką jie turėjo išgyventi. Jie stengiasi eiti toliau, kai kuriems jų itin sunku. Jų mąstymas tampa vis labiau vakarietiškas. Taip pat jie nėra labai turtingi, daugelis gyvena skurdžiai. Kai apsilankau vietiniame prekybos centre, nustembu, mat maisto produktų kainos yra labai panašios kaip ir Danijoje, o mes uždirbame gerokai daugiau. Tai kaip žmonės gyvena?
Lietuviai taip pat yra tylūs žmonės – jie nemėgsta garsiai kalbėti apie tai, ką veikia. Net jei išvažiuoja atostogauti į kokį egzotiška kraštą, jie visiems to nepasakos, nesigirs, kad, pavyzdžiui, matė Ispanijoje Dali piešinius, kaip kad mes, airiai, visiems pultume pasakoti sugrįžę. Galbūt tai susiję su mąstymu „nėra jokių ypatingų priežasčių, kodėl turėtum tai žinoti“, arba tai tam tikras sovietinis palikimas – juk negalėjai daug ko sakyti net savo draugui, nes niekada negalėdavai žinoti, kas jis toks. Žinoma, Lietuvoje matau ir daug jaunų, drąsių, gražių, kuriančių žmonių.
– Ką muzika suteikia gyvenimui?
– Tai yra dimensija, į kurią tiesiog įkrenti, kur viskas suyra ir tampi gyvu. Muzika yra gydanti. Kaip ir Lietuvoje Sąjūdžio metais, Airijoje sunkumų metu mes taip pat daug dainuodavome, tai mus vienijo. Net politikai klausydavo dainų, kurios buvo apie tai, jog norime pokyčių, norime geriau gyventi. Muzika yra labai stipri platforma.
Kai kuriame muziką, atliekame ją ir ji paliečia žmones, tai yra dovana. Į Lietuvą atvykstu ne dėl pinigų, man svarbiausia, kad žmonės būtų laimingi. Yra nuostabių muzikantų, kurie sunkiai dirba, nemokamai koncertuoja, tačiau žmonės vis tiek neateina jų pasiklausyti, jie sėdi prie televizorių, nesivargina išeiti iš namų...
Kai kuri muziką auditorijai ir auditorija ją priima, reaguoja, lieka paliesta, manau, jog čia kūrybiškumo ratas ir „užsidaro“. Tai yra nepakartojama. Arba kai tvyro visiška tyla – tai nuostabu. Tai yra tai, dėl ko muzikantai dirba, dėl ko jie kuria...
– Muzikantas – tai gyvenimo būdas?
– Taip. O kūryba – tai pašaukimas. Pripažinkime, moderni šiandienos muzika nėra labai jau kūrybiška. Tai viso labo seni muzikos kūriniai, sumaišyti su naujais sąskambiais, ir aš dažnai mąstau – kam visa tai? Priežastys, ko gero, yra labiau komercinės, žmonės nori užsidirbti. Sukurti ir atlikti dainą, kai nėra jokių vadybininkų, kai nėra jokios techninės įrangos, o esi tik tu, gitara ir tavo balsas, yra daug sunkiau. Tai net savotiškas nedidelis mūšis, tačiau mes privalome stengtis, nes tik šitaip gimsta autentiška ir graži muzika.
Daina turi atitikti mano, muzikanto, sielą. Jei taip nebus, negalėsiu išmokti jokios dainos. Apskritai, muzika yra sielos kalba, tai tarptautinė kalba. Gali būti su skirtingų kultūrų atstovais, kartu kurti, ir visur aplink tvyros ypatinga muzikos sukelta chemija, virpesiai.
Muzikantui labai svarbu yra pasitikėti savimi, tai – vienas didžiausių iššūkių. Turime tikėti tuo, ką darome. Vienintelė čia galinti iškilti problema – tai mūsų ego, kuris gali būti per didelis. Gali akivaizdžiai pamatyti, kai scenoje esantis žmogus yra pritvinkęs ego. Svarbiausia yra daina – tai ji pirmoje vietoje. Svarbi yra muzikinė istorija, kurią nori papasakoti auditorijai, tačiau ne tu esi svarbiausias. Tu esi už dainos.
Pamenu, turėjau 83-jų metų mokytoją. Ji buvo nuostabi moteris, nuolat dainavo. Pas ją mokėmės visa grupė studentų. Kiekvienas individualiai jai dainuodavome, tuomet ji išmokydavo mus tam tikrų technikų, paaiškindavo, kaip ką daryti... Ir kartą, kai mano kolega dainavo, mokytoja jį pertraukė, sustabdė ir paklausė – o ar nenorėtum atsikratyti viso savo ego?
Tiesa, muzikoje yra kažkas, ką gali vadinti „magija“. O to neišmoksi – kai ji įvyksta, gali tik pajusti ir stengtis ją išlaikyti. Gali būti pasiruošęs ar išmokęs, ką nori, tačiau muzika vis tiek atsitiks tą akimirką, tai priklausys nuo daugelio dalykų, kurių ne visuomet įmanoma išmokti.
Tai yra kita kūrybiškumo pusė. Kaip ir kodėl tu kuri? Į šį klausimą atsakyti beveik neįmanoma. Kuo daugiau kuri, tuo daugiau naujų idėjų tau gims. Todėl vieni žmonės ir tampa kūrybiškesni už kitus. Kuriant muziką yra be galo svarbu nuolat dirbti, nesustoti. Tik tuomet gims idėjos, atrasi savo vietą, kursi dainas, dalinsies jomis su auditorija.
Koncertas įvyks rugpjūčio 17 d. (trečiadienis) „House of Puglu“ (Vilniaus g. 16, Vilnius), skambės autentiškos airiškos baladės ir skambios melodijos, atliekamos airio Denis Mc Laughlin (Š. Airija) pritariant smuikininkei Pia Nygaard (Danija).
