Rašau, nes noriu, kad pagaliau ir Lietuva išgirstų ir suprastų mus, nes kiek išsakai savo problemas „valdžiai“, tiek atsakoma, kad mums ir taip yra per gerai.
O viskas prasidėjo nuo to, kad dauguma taip pat kaip ir aš turėjo svajonę. Mano svajonė buvo padėti kitiems žmonėms, tad į mediciną stojau pagal pašaukimą, o ne garbės ar turtų siekdama – mediko profesija tai leidžia atskleisti geriausiai.
Pripažinkim, kad įstotum į mediciną neužtenka vien tik gerai išlaikyti valstybinius egzaminus (aišku, jei neturi „super“ pažinčių reikiamuose sektoriuose), bet reikia uoliai ir kruopščiai dirbti bene visus mokslų metus, o jų net 12. Įstojus susiduri su dviprasmišku jausmu – džiaugiesi, kad patekai tarp nedaugelio žmonių, įstojusių į visų svajonių profesiją, o kartu ir liūdi, nes supranti, kad palaidojai savo jaunas dienas tarp tonų knygų ir lapų, kad savaitgaliai reikalingi papildomam mokymuisi, o ne poilsiui, kad draugai greitai tave pamirš, nes pirmus trejus metus jie iš tavęs nieko kito negirdės, kaip neigiamus atsakymus, tokius kaip „Atsiprašau, negaliu dalyvauti, nes reikia mokytis koliokviumui“.
Sunku perteikti ir per visus šešerius medicinos studijų metus užplūstančius jausmus, kai nesugebi atsiskaityti laboratorinio darbo, nors jam nuoširdžiai ruošeisi, kai iš koliokviumo gauni prastą pažymį, nes „nedaskaitei“ kažkurio puslapio iš tonos konspektų... Kai nuėjus į biblioteką tau pasako, kad nebėra reikiamos knygos, o tada jau mokytis tenka iš kur tik nori... Kai nuėjus į pratybas, kur turėtum mokytis praktikos, kartoji vien sausą teoriją ir dar esi aprėkiamas, kad visko „neiškalei“, o juk teoriją be praktikos taip lengvai pamiršti... O dar tos bemiegės naktys, amžinas miego trūkumas ir gyvenimas laukiant šviesesnio rytojaus! Bet ir tai – dar ne viskas... Juk svajonės siekti verta! Tada daugelis mūsų per studijų metus „užsimaukšlino“ ant nosies akinius, kas juos jau turėjo, pastiprino bent 1 dioptrija, „atrado“ sau naujų ligų, kurios, labiausiai tikėtina, kad dėl nervų (amžina įtampa, nerimas, depresija...).
Ir taip ateina ta diena, kai gauni į savo rankas medicinos magistro diplomą, medicinos gydytojo licenziją, savo asmeninį antspaudą... Sunku ir žodžiais nusakyti bei aprašyti tą jausmą, bet tai tikrai ne tik džiaugsmo pojūtis, bet ir didelis nerimas dėl ateities. Klausi savęs – o kas toliau?
O tada būna stojamieji į rezidentūrą (laipsnio nesuteikiančios studijos be kurių negali būti specializuotu gydytoju). Daug naujo streso, nerimo reikalaujančios pora savaičių. Pagal prioritetų sąrašą vaikštai į motyvacinius pokalbius, kur tave vertina garbinga komisija, kuri tavęs gali paklausti bet ko (kad ir ką mėgsti veikti laisvalaikiu) ir pagal tai nuspręsti, ar tu esi ir būsi geras gydytojas. Ar tai objektyvu? Nežinau, palieku tai spręsti Jums.
Keli iš mano kurso draugų (tarp kurių buvo ir tie, kurie medicinos studijas baigė su „Cum Laude“, kitaip tariant – raudonu diplomu) taip ir neįstojo į rezidentūrą Lietuvoje, tad savo laimės žvaigždės išvyko ieškoti svetur. Aš labai norėjau likti savo gimtinėje ir gydyti savo tautiečius, tad įstojau į vieną iš savo prioritetinio sąrašo specialybių, tačiau net neįsivaizdavau, kas manęs čia lauks.
Taigi, dabar dirbu, mano galva, vienoje iš geriausių Lietuvos ligoninių. Kaip ir visų gydytojų, dirbančių vienu etatu, mano darbo trukmė per dieną yra 7 val. ir 36 min be pietų pertraukos. Daugiau nei 48 val. (dažniausiai 2-3, o kartais – ir 4 paros) priklauso budėjimams. Už vieną tokį etatą gauname solidų atlyginimą, t. y. jei esi jaunesnysis rezidentas – apie 390 eurų (neatskaičius mokesčių), jei vyresnysis – kiek daugiau. Už darbą naktimis (nuo 22 iki 6 val.) papildomai gauname apie 6-8 eurus. Na, gal ir neblogai būtų papildomos „kapeikos“, jeigu neišleistum daugiau tądien budėdamas už maistą, jei išvis pavyksta pavalgyti, nes kartais nespėji skyriuje apsisukti iki tada, kai jau reikia perimti popietinį-naktinį budėjimą kituose skyriuose. Tad dažnai per tą parą, kai tenka budėti, valgai vos vieną kartą darbe, gerai, jei atrandi laisvą minutę pavalgyti ir antrą sykį, nekalbu jau apie skysčių vartojimą, kurių suvartoji tikrai mažiau nei derėtų. Na, pabadauti juk sveika – taip galime palaikyti figūros linijas, tačiau ištverti 24 val. +/- 1,5-2 val. (priskaičiuojant kelionę į darbą, persirengimus, rytinę penkiaminutę, kurios metu perduodame informaciją, kas vyko per parą) be dušo yra kažkas tragiško. Tuomet jau žmogumi nesijauti.
Daugelis turbūt piktdžiugiškai sakytų: „ Ko čia skundiesi, juk budint gali miegoti, o už tai dar ir pinigų gauni!“. Deja, tikra tiesa yra kitokia. Dažniausiai iki 2-3 val. nakties apie miegą net pagalvoti neturi kada, tarp 3-5 val. lyg jau ir galėtum ištiesti skaudančias kojas po paros bėgiojimo, tačiau bėda, kad nėra kur, o ir jei neatsinešei miegmaišio – gresia sušalti. Nuo beveik 6 iki 8 val. vėl turi apibėgti naujus atvykusius pacientus, kad galėtum per penkiaminutę perduoti budėjimą skyriaus gydytojams.
Taip pat grįžus namo reikia nepamiršti išsiskalbti, išsibalinti ir išsilyginti chalatų, kuriuos ne tik pats skalbiesi, bet ir perki visą medicininę įrangą (chalatus, medicininę aprangą, avalynę, laikrodukus, plaktukus, stetofonendoskopus, lemputes, otoskopus ir pan.) už savo lėšas.
Na, ir reziumė. Už ilgus mokslo metus, atsisakymą privataus gyvenimo ir atsidavimą kitiems gauname beveik minimumą (kuris nuo š.m. liepos lyg ir pasiekė 380 eurų). Negaliu skųstis, nes, ačiū Dievui, kaip rezidentai (kadangi DAR VIS mokomės ir priklausome universitetui) gauname stipendiją, kuri yra beveik kaip mūsų atlyginimas. Be jos tikriausiai sėdėtume ištiesta ranka prie tėvelių ir senelių ir prašytume paremti. Bet pripažinkime, kad nuo stipendijos mums „nesikaupia“ pensija, kad net ir kartu visus pinigėlius sudėjus sunku atskirai gyventi nuo tėvų, ar neprašyti/ nepriimti jų pagalbos, išsilaikyti savarankiškai, nekalbu jau apie šeimos kūrimą ir jos išlaikymą. Su tokiu atlyginimu negalime prašyti paskolos būstui ar kokiam geresniam pirkiniui, drąsiai išeiti į motinystės ar tėvystės atostogas...
Taigi, kol nepradės mūsų visų – jaunųjų, vyresnių, baigusių ir esamų medikų – gerbti valdžia, ligoninių ir medikų profsąjungų „viršilos“, tol ir būsim nevertinami, menkinami ir siejami su „kyšiais“. Jei greitai niekas nepasikeis, tiesiog nebebus kam gydyti mūsų tėvelių, mūsų brangios Lietuvėlės gerųjų žmonių, nes vos „pakėlus sparnus“ mūsų jau kažkur svetur laukia...
Šiuo metu Vokietijoje mano kolegos su kuriais drauge Lietuvoje baigėme medicinos studijas „ į rankas“ gauna apie 2400-3000 eurų (na taip, „piktieji žmogeliai“ pasakys, kad ten pragyvenimas brangesnis, bet žmogui yra suteikiamos sąlygos dirbti – poilsio kambarys, duodama apranga, kuri yra skalbiama ir lyginama darbe, išskiriamos vietos, kur gali laikyti savus daiktus ir t.t.). Švedijoje, Anglijoje, Airijoje ar Šveicarijoje šie uždarbiai dar didesni, o ir sąlygos geresnes. Net ir Lenkijoje, mūsų kaimyninėje valstybėje, atlygis yra gerokai didesnis, o kaip gerai visi žino – maistas ir pragyvenimas ten pigesnis. Net ir Rumunija, kuri visose Europos lentelėse yra apačioje, šiuo atveju, mano žiniomis, mus lenkia didesniais gydytojų atlyginimais.
P.S. beje, kodėl mes visi tylim? Galiu drąsiai pasakyt, kad 90 proc. bijo, nes vėliau gali neišlaikyti baigiamųjų rezidentūros egzaminų, gauti papeikimus darbe, pabaigę studijas negauti darbo dėl „blogos“ rekomendacijos ir panašiai. Lietuvoje ši praktika labai gaji ir taip kontroliuojami rezidentai. Jei kas pradėtų skųstis, manau, labai paprastai nustotų mokėti stipendijas, atimtų socialines garantijas ir tada tikrai visi tylėtų. Pas mus gi vertinamas nemokamas darbas ir paklusni tyla.
P.S.S. Pavadinimą pasirinkau pagal J. V. Gėtės „Verterį“, kuris kankinosi dėl meilės, o štai mes kankinamės dėl nežinomybės ir geresnio rytojaus, noro patiems išsilaikyti ir išmaitinti savus vaikus, turėti namus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite pilieciai@delfi.lt