O juk taip dažnai mokyklose, universitetuose ar viešojoje erdvėje girdime, kad turime galimybes būti tiek laisvais, kiek mūsų laisvė nepažeidžia kito žmogaus laisvės. Apmaudu, kad nepaisant tokių progresyvių nuostatų ir tikslų, vis dar tenka susidurti su kitokiu, laike įstrigusiu ir žiauroku pasauliu, kuris nenori keistis ir mums jėga primeta savo „taisykles“ ir „vertybes“. Sakysite, kad kalbu apie provinciją? Ne, tą patyriau Vilniuje, pačioje sostinės širdyje.
Kiekvieną dieną Lietuvos didieji miestai alsuoja gyvybe. Įvairia: panašia, skirtinga ar ramiai sruvenančia, dažnai nuspėjama ar dar dažniau stebinančia. Kasdieniška – į kasdienybę įaugę, o gal vis dar galutinai neišauginti, neigiami ir nesuvokiami žmonių įsitikinimai paverčia tą gyvenimą joje ne tokiu jau ir laisvu.
Visiškai įprastą praėjusio pirmadienio popietę, keliaujant iš darbo link stotelės, Vilniaus miesto Katedros aikštėje, įvyko nei smagus, nei liūdnas įvykis: buvau užpultas penkių chuliganų vaikėzų. Telefonas ir piniginė, tikriausiai, negulėtų taip ramiai mano kuprinėje šiandien, jei sau leidžiantiems kito žmogaus laisvę niekinti individams būčiau nepasakęs „Ne“. Tuo pačiu – tikriausiai ir randų bei sumušimų netektų gydyti, jei būčiau atsakęs: „Taip“.
O situacija tokia. Pats Vilniaus miesto centras, 16 valanda ir aš ramiai, besiklausydamas muzikos, einu link stotelės. Eidamas pro Katedros varpinę pajutau, kad kažkas mane seka. Girdžiu, lyg kažkas kalba telefonu ir eina sparčiu žingsniu ta pačia kryptimi. Šmėstelėjo mintis, gal koks pažįstamas, norįs pasisveikinti? Nespėjus atsisukti, staiga pajutau, kad ant mano peties ranka. Ir tai tikrai nebuvo bičiuliškas patapšnojimas. Nepažįstamas, augalotas vaikėzas ir dar keturi jo bendrai. Nusimaukšlinu ausines ir girdžiu, kaip nevalstybine kalba man kažką įsakmiai sako. Nepasikuklina. „Ar tu bernas ar merga?!“, – išspjauna savo didybės ir pasididžiavimo kupiną klausimą stambiausias kompanijos veidas.
Suvokęs, kad vaikinai linksminasi, užsidedu ausines ir einu toliau, kol antrą kartą ant peties pajutau ranką. Šį kartą klausimas nebe toks jau kuklus: reikalavimas atiduoti 10 eurų, o po to – ir piniginę. Po poros perklausimų, pasikeitė ne tik agresorių veidai, bet ir ketinimai: „Staigiai duodi telefoną!“. Jausdamas, kad tai nieko gero nežada, tiesiog tylėjau, kol po antro perklausimo pajutau smūgius į pilvą ir spyrius. Taip. Katedros aikštė, stotelė link Lietuvos dailės muziejaus, aplink srautai žmonių, prieš mus – pora kamerų. Sutrikęs pradėjau eiti link Gedimino prospekto, kai atsisukęs pamačiau atbėgantį aktyviausią agresorių. Džiaugiuosi, kad priėjęs turistas pakvietė mane link savęs, o drąsieji agresoriai pabėgo Gedimino prospekto link.
Agresorius ir auka. Ką apie tai užsimena mokyklose? Pirma, užsimena, kai tik atmerkia akis. Agresoriai išsirenka auką ir ją psichologiškai ar fiziškai bando paveikti, kol kažkas jų nesustabdo. Nes individams, negebantiems sau užduoti klausimo: „Kas aš toks esu, kad turėčiau teisę pulti ar psichologiškai žaloti kitą žmogų?“ mintis – save sustabdyti ir susivokti – tikrai neateis. O kas gali juos sustabdyti? Tikrai ne mama ar tėtis. Tikrai ne draugas, kuris dažnai taip pat logiškai nesupranta, kas yra žmogaus teisės, kas yra taisyklės ir pagarba kitam žmogui. Agresoriai gyvena savo hierarchijos pasaulėliuose, kur bent ten, neįdėdami pastangų ir darbo, siekiant kažką sukurti, gali jaustis savo ir sau svarbiausiais. Jie, matyt, gali jaustis esą kažkuo. Nei gali, nei esą.
Bet ką daryti? Kaip sustabdyti? Visi suprantame, kad sėkmingos ir darnios bendruomenės yra tos, kurių nariai yra ne tik aktyvūs ir pilietiški, bet ir besilaikantys įstatymų. Ir aš, suvokęs, kad tai buvo neteisėtas veiksmas, kreipiausi į policiją. Ten susidūriau su biurokratiniais formalumais, nes, anot pareigūnų, bus imtasi „atitinkamų“ veiksmų. O taip norėjosi, kad maksimalių. Kita vertus, sutinku, kad sprendžiant smurtinių nusikaltimų klausimus, negalime atsakyti tuo pačiu ir paminti žmogaus teises. Kitaip rizikuotumėme sukurti tokias pat hierarchines sistemas, tik kitoje pusėje. O juk žmonėms reikia sudaryti sąlygas keistis.
Ką turime daryti, kad tokie incidentai, kaip mano, pasikartotų kuo rečiau? Imtis atitinkamų veiksmų, siekiant keisti įsigalėjusių stereotipų visumą visuomenėje, kur žmogų užpulti ir įžeisti dėl savo asmeninių įsitikinimų būtų gėda. Kur pastebėjus užpuolimą ar įžeidimą, tą pačią akimirką žmogus iš šalies prieitų, o eidamas iškviestų pagalbą. Visuomenėje, kurioje kurtume išties ne tik socialiai, bet ir morališkai saugios bendruomenės vaizdą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite pilieciai@delfi.lt