Tačiau yra arsenalas ir kitų priemonių, ne tokių akivaizdžių – tai kiberatakos, Vakarų politikų korumpavimas, apsimetėliškų ar kryptingai veikiančių nevyriausybinių organizacijų, smegenų centrų steigimas, veikimas per religines bendruomenes, įvairių prieštaringai vertinamų įtakos agentų rėmimas, taip pat – teisinis savo režimo priešų persekiojimas tų pačių Vakarų teismuose, dažniausiai kitų rankomis ir pasitelkus geriausias ir brangiausias vakarietiškų advokatų kontoras. Šis procesas angliškai vadinamas lawfare.
Pastaruosius 16 metų Vladimiras Putinas sukoncentravo valdžią savo ir Kremliaus rankose ir pamynė įstatymo viršenybę. Jis skelbiasi kovojantis prieš dekadentiškus ir morališkai bankrutavusius Vakarus, savo kanalais pumpuoja antivakarietišką propagandą. Bet vienas paradoksalus dalykas – Rusija vis labiau atsigręžia į Vakarus, kad apgintų savo interesus – persekiotų savo priešus ir pateisintų savo nusikaltimus, ir niekur kitur kaip Vakarų teismuose, rašo Andrew Foxallas, „Henry Jackson Society“ smegenų centro Londone Rusijos studijų centro direktorius. Jis primena „Yukos“ ir Magnitskio atvejus kaip ryškiausius pavyzdžius, kai Kremlius išnaudojo Vakarų teisinę bazę savo politiniams tikslams pasiekti, taip pat primena ir Andrėjaus Borodino, buvusio Maskvos banko prezidento atvejį. A. Foxallas gėdina Vakarų valstybes, kolaboruojančias su Putino režimu, ir teisininkų firmas, kurios, vaikydamosi pelno, daro žalą Vakarų saugumui ir palaiko agresyvų Rusijos autoritarizmą ir siūlo konkrečias priemones, kaip kovoti su šiuo reiškiniu.
Yra toks seniai žinomas būdas įbauginti žiniasklaidą ar žurnalistą – užversti juos skundų lavina, reikalavimais paneigti paskelbtą informaciją, tąsyti juos po priežiūros institucijas ar net teismus. Susirėmusi su kokiu rimtesniu ir finansiškai pajėgiu priešininku, maža žiniasklaidos priemonė ar teisinės apsaugos neturintis žurnalistas gali tokio spaudimo ir neatlaikyti. Advokatų paslaugos brangiai kainuoja, teisinti priežiūros institucijoms – nemalonu, ir kitą kartą, tikisi skundėjas, žiniasklaidos priemonė ar korespondentas stengsis šios patirties išvengti.
(Tokį tąsymą savo kailiu DELFI žiniasklaidos grupė yra patyrusi ne kartą – mūsų tekstus skundžia ir paneigimų reikalauja kas netingi – nuo Vyriausybės kanceliarijos iki kontrabandistų ir visokių banditų. Tokių skundų sulaukiame nuolat, teisiniai atsakymai į juos – mūsų rutina. Apie tai prieš porą metų esu rašiusi savo tekste „Kaip išrauti žiniasklaidai dantis?“. )
Atrodo, šis principas gerai žinomas ir ne kartą Lietuvos teisėsaugos akiratin patekusių ir Kremliaus propagandą skleidžiančių televizijų PBK, „NTV Mir Lietuva” ir „REN Lietuva” valdytojai „Baltic Media Alliance“ (BMA), kuriai itin kliūna mūsų tekstai. Praradusi viltį surasti tiesioginį kontaktą su DELFI vadovais jau anksčiau, BMA ėmėsi reikalauti paneigimų ir rašyti skundus.
Vasario mėn. DELFI išspausdino tyrimą apie tai, kokios Lietuvos bendrovės perka reklamą Kremliaus televizijoje ir tokiu būdu netiesiogiai paremia į Lietuvą tekančią propagandą.
Nepaisant to, kad gavo progą pasisakyti, straipsnis labai nepatiko pačiai BMA. Iš pradžių jos atstovai atsiuntė DELFI teisiškai keistą raštą, kuriame paneigė tekste kalbėjusių ekspertų nuomones (!), ir pareikalavo nebūtų dalykų: išimti visą tekstą ir atsiprašyti atskirai kiekvieno tekste paminėto BMA reklamdavio. DELFI atsisakius vykdyti tokius absurdiškus reikalavimus, kreipėsi į Visuomenės informavimo komisiją ir DELFI teko dar kartą ginti savo poziciją laisvai vertinti visuomenei svarbius reiškinius.
Rašte komisijai BMA, be kita ko, teigė, kad „liko nemaloniai nustebinta straipsnio tendencingumu, šališkumu ir jame skleidžiama neapykanta (…)“. Iš pretenzijos matyti, kad BMA sau įsivaizdavo, kad DELFI ne šiaip rašė tekstą, o kurpė ištisą detektyvą – išsikėlė tekstu sau „du tikslus“ („skatinti priešiškumo jausmą ir skleisti nepalankią nuomonę apie TV kanalus, taip pat daryti spaudimą verslui tokioje apimtyje kiek verslas yra ar gali būti susijęs su TV kanalais“ – kalba netaisyta ) ir jų siekė pasitelkę tam tikrus asmenis, t.y. pašnekovus. Taip pat BMA atstovai nutarė, kad DELFI žurnalistas jau žinojo, ką pasakys jo pašnekovas: „neabejotinai straipsnio autorius imdamas interviu iš gerbiamo Arvydo Anušausko ir žinodamas jo viešai deklaruojamas nuostatas dėl „visko kas rusiška“, atsakymą gavo tokį, kokio ir tikėjosi“ – kalba netaisyta, ir t.t. Žodžiu, užuot reikalavusi paneigti DELFI tekste išdėstytus neva tikrovės neatitinkančius teiginius (o tokių rasti būtų sunku) ar konkrečiai pagrindusi reikalavimą pripažinti DELFI ir autoriaus elgesį neetišku, BMA pripyškino 5 lapus detektyvinės beletristikos, aiškindama, kurių kalbintų pašnekovų nuomonė „prieštarauja Lietuvos teisės aktams“, kurių – ne, nes, suprask, jie su ja sutinka labiau.
Savo rašto pabaigoje BMA teigia, kad jos valdomi kanalai „yra Jungtinės Karalystės ir Latvijos Respublikos jurisdikcijoje, „nevykdo“ Kremliaus, t.y. Rusijos politikos ir juo labiau negali būti laikytini „Kremliaus“ įrankiais“. Jei taip yra, tuomet kyla klausimas, ar BMA kanalų valdytojai yra tiesiog kvailiai ir šiaip sau transliuoja tokį turinį, dėl kurio Lietuvos institucijų PBK, „NTV Mir Lietuva” ir „REN Lietuva” retransliavimas Lietuvoje buvo sustabdytas ar apribotas dėl įstatymų pažeidimų. Ir kodėl tuomet šie kanalai bausti už melą apie sausio 13-osios įvykius ir karo bei neapykantos kurstymą?..
Visuomenės informavimo etikos komisija liepos 26 d. išnagrinėjo BMA skundą ir nusprendė, jog Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatos DELFI publikacijoje pažeistos nebuvo.
Beje, apie draudimus. Lietuva, apribojusi minėtų kanalų sklaidą, sulaukė kai kurių tarptautinių organizacijų kritikos, kad riboja žodžio laisvę. Įpratę bet kokia kaina gerbti žodžio laisvę ir nelabai įsivaizduodami, kokio masto propaganda ir dezinformacija plūsta per Rusijos prižiūrimus TV kanalus, vakariečiai laikė tokius draudimus atgrasiais ir tokius metodus prilygino autoritarinių valstybių veiksmams. Todėl Lietuvoje buvo pradėta diskutuoti, kad veiksmingesnė priemonė bus ne draudimai, bet juntamos finansinės bausmės. Kad tokia kryptis teisinga, juntama ir iš BMA skundų – vis dėlto jie apskundė ne tuos DELFI tekstus, kuriuose kalbama apie draudimus ar propagandą, bet tą tekstą, kuris tiesiogiai paliečia jų reklamdavius, t.y. kvestionuoja, ar lietuviškos įmonės, besireklamuodamos rusiškuose, prieštaringai vertinamuose kanaluose, neprisideda prie propagandos sklaidos.
Vis dėlto draudimus visiškai kitaip vertina su propagandos tema geriau susipažinę ekspertai. Jie akcentuoja, kad propaganda dangstosi žodžio laisve ir to nevalia toleruoti. Lietuvos pritaikyti draudimai ir minėtų kanalų transliacijos ribojimai pagirti naujoje CEPA analitikų centro ataskaitoje apie Rusijos propagandos technikas Rytų ir Centrinėje Europoje ir kovą su jomis „Kaip laimėti informacinį karą“ (autoriai – žinomi šios temos ekspertai Peteris Pomerancevas ir Edwardas Lucasas, bendradarbiaujantys su būriu kitų ekspertų).
Būtent minėtų kanalų transliuojamos laidos ir po jų vykusios diskusijos, be kita ko, tapo akstinu Lietuvos teisės aktų pakeitimams. Prieš porą metų prezidentė Dalia Grybauskaitė inicijavo ir Seimas pritarė Visuomenės informavimo pataisoms, numatančioms ES teisę atitinkančias baudas iki 3 proc. metinių pajamų transliuotojams už Lietuvą menkinančios dezinformacijos skleidimą. Baudos gali būti skiriamos už karo propagandą, raginimus keisti konstitucinę santvarką ar kėsinimąsi į šalies suverenitetą. Tokio pat dydžio baudos gali būti skiriamos ir retransliuotojams, nevykdantiems LRTK sprendimų dėl draudžiamą informaciją paskelbusių televizijos programų ribojimo.
Minėtoje CEPA ataskaitoje, be kitų rekomendacijų, autoriai akcentuoja tai, kad valstybės turėtų vykdyti kampanijas, raginančias Vakarų bendroves liautis reklamuotis Kremliaus propagandą ir dezinformaciją skleidžiančiose žiniasklaidos priemonėse ir taip jas maitinti. Taip pat nepardavinėti tokiems kanalams pramoginės ir kitokios produkcijos, kuri daro juos patrauklesnius auditorijai. Ataskaitoje pasakojama apie tai, kad Slovakijoje tokiai kampanijai susivienijo medijos planavimo agentūros, kurios savo klientus įtikino, jog reklamuotis žiniasklaidoje, skatinančioje ksenofobiją, skleidžiančią Kremliaus dezinformaciją, sąmokslo teorijas apie žalą sveikatai ir kitą netikslią informaciją, jiems ne tik neapsimoka, bet ir pakenks prekės ženklui. Šiuo atveju argumentai buvo netgi ne vertybiniai, bet pragmatiški.
Savo ruožtu Vakarų ekspertams, siekiantiems viešumo ir komentuojantiems „Sputnik“, „RussiaToday“ ar kitiems Kremliaus kanalams, reikėtų sau užduoti klausimą, ar jie tik reiškia nuomonę, ar prisideda prie gerai finansuojamo smegenų plovimo, V. Putino klano įsigalėjimo ir kartu – Ukrainos žmonių žūčių.
Minėtame DELFI tekste apie BMA grupės kanaluose besireklamuojančias dideles Lietuvos įmones šių atstovai teisinosi reklamos užsakymus tai nutraukę, tai sumažinę jos apimtis, tai užsakinėję ją per klaidą, o kai kurie apskritai į klausimus neatsakė.
Lietuvos ir kitų valstybių verslui, perkantiems Kremliaus kanaluose reklamą, reikėtų savęs paklausti, ar tikrai verslas yra tik verslas ir ar tikrai jų verslas turės perspektyvą, jei jų teritoriją užgrobs ar kitais būdais terorizuos Rusija. Tikiu, kad sąžiningai sau atsakius į panašius klausimus, trumpalaikės naudos siekimas nepasirodytų tokia jau protinga ir racionali išeitis. O tvirta ir vieninga pilietinė pozicija gali nuveikti daug daugiau, nei įstatymų pataisos ir draudimai, kuriems reikia nemažai laiko gimti ir įsigalėti.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos projektą „Propagandinių technikų atpažinimo metodologijos sukūrimas ir taikymas“.