Nuoširdus būsimos pirmakursės laiškas: man dužo širdis

Būsiu pirmo kurso studentė, kuri jau dabar gyvena tas pačias paskutines akimirkas su savo šeima, draugais ir džiaugiasi kiekviena savo gimtojo krašto smulkmena. Stengiuosi įsiminti kiekvieną akimirką: nors kitiems tai atrodytų tarsi menkniekis, bet man tai bus dar vienas brangus atsiminimas. Norėčiau papasakoti bent apie vieną iš daugelio akimirkų, kurios privertė susimąstyti, koks iš tiesų yra gražus mano gimtasis kraštas, palikęs neišdildomą šios vasaros įspūdį.

Buvo gražus, ramus vasaros vakaras, susimąsčiau, ko daugiau gali reikti jei ne pasivažinėti dviračiu. Taigi, viena, ramiai be draugų kompanijos išvažiavau... Atrodo, savanaudiška, kad palikau draugus nuošaly, nes tai buvo akimirka, kai nori vienas atsipalaiduoti nuo visko – per didelio nerimą keliančio laukimo, stojimų į aukštąją mokyklą ir žinojimo, kad šios akimirkos jau bus paskutinės, nes paskui išvažiuosi į kitą miestą, susipažinsi su kita kultūra, kraštovaizdžiu, draugais...

Važinėjau mažai kažkam žinomais keliukais, prie kurių dar žmogaus ranka nespėjo prisiliesti. Nesugadino to smagumo ir lietus – važiavau ir jutau kaip purvas iš po dviračio ratų skrieja į visas puses. Važinėji ir supranti, kaip džiaugiesi vakaro ramuma, gamtos grožiu, paukštelių čiulbėjimu aplink tave. O tuomet supratimas „šauna į galvą“ – kaip aš viso šito pasiilgsiu būdama kitur. Taigi, neatsispyriau pagundai to įamžinti.

Bijau, kad po daugelio metų arba per didelio skubėjimo ir mąstymo dėl ateities gali tiesiog dingti šis prisiminimas iš mano atminties. O galbūt būdama sena močiutė norėsiu papasakoti savo anūkams apie šia akimirką ir jie manęs prašys, kad pateikčiau įrodymą, kad tokie dalykai egzistuoja.

Galbūt ir skamba banaliai, bet man smagu įsivaizduoti, kai žiemą, būdama jau garbaus amžiaus, sėdėsiu prie židinio savo anūkų apsuptyje ir jiems pasakosiu vasarų prisiminus. Užfiksavusi akimirką, sustojau minutei pamąstysi ir supratau, kad iš naujo pamilau savo gimtąjį kraštą.

Kitos merginos skundžiasi, kad vaikinai sudaužė širdį, o aš galėčiau tik pasiskųsti, kad man dužo širdis supratus, kad teks visa tai palikti ir keltis kitur, ieškoti naujo gyvenimo kelio. Tada supratau, kaip stipriai pasiilgsiu savo mažo kaimelio gamtos, tų kartais per daug klausinėjančių senų kaimynių, kurios tik stengiasi išpešti kuo daugiau informacijos apie kitų kaimynystėje gyvenančių žmonių gyvenimus – kad galėtų pasididžiuoti prieš kitas savo drauges, kad sužinojo daugiau, negu jos.

Pasiilgsiu to, kai mano močiutė užsuka į svečius atsigerti arbatos ir paskui aš ją palydžiu namo, bet viskas tuo nesibaigia. Tada jau močiutė palydi mane namo ir taip – tarsi pasako be galo. Pasiilgsiu kaime gyvenančių žmonių, kuriuos jau iš tolo pamačius šauki „Laba diena“ ir jie atsako akinančia šypsena ir paprastu žodžiu „Labas“, nepamiršta paklausti. kaip tau sekasi – „Gal jau kokį bernioką susiradai? Kad ir kaip skaudžiai man visa tai skambėtų, bet šios akimirkos šią vasarą bus pačios smagiausios.

Norėčiau pasidalinti tuo, ką užfiksavau tą ramų vakarą išvažiavusi pasivažinėti dviračiu.

Atsiųsk nuotrauką, kuria didžiuojiesi! Įamžinai nepaprastai patikusią gamtos vietelę, puikų savaitgalį su šeima, išskirtinį atsitikimą, tapai įspūdingo įvykio liudininku ir nepabūgęs griebei fotoaparatą, kad jį įamžintum? Parodyk nuotrauką kitiems!

Siųsk nuotrauką naudodamasis pilku mygtuku čia arba el.paštu [e-mail] su prierašu „Konkursas“ ir lauk rugsėjo 1 d.! Tuomet paaiškės, kas DELFI Piliečio rubrikos gimtadienio konkurse pelnė aukščiau išvardintus prizus. Nemėgsti fotografuoti? Tuomet rašyk kitomis konkurso temomis, kurias gali sužinoti čia, ir pelnyk prizą!