Ataskaitoje aptariami ES ir tarptautinių fondų pagalbos sulaukusių valstybių – Graikijos, Portugalijos ir Airijos – atvejai. Nors ir pripažįstama, kad skolų krizė TVF iškėlė „neeilinių iššūkių“, pasigendama realistiško situacijos vertinimo, skaidrumo ir atskaitomybės.
Pirmasis finansinių priemonių paketas pasiekė Graikiją, po to pagalba suteikta Portugalijai ir Airijai. Agentūros vertinimu, pagalbos programos buvo nepamatuotos. Graikijos ir Portugalijos atžvilgiu TVF laikėsi pernelyg optimistiškai, dėdamas per daug vilčių į jų ūkio augimą. Realistiškiau įvertinus šalių galimybes, jos būtų galėjusios geriau pasiruošti ir iš kitų euro zonos valstybių gauti daugiau paramos.
Itin griežtai kritikuojamas Graikijos atvejis, kuomet šaliai suteikta daugiau finansinės pagalbos, nei kad įprastai priimta esant tokioms aplinkybėms. Išskirtinės finansavimo galimybės galėjo būti pritaikomos tik siekiant finansuoti aukšto tvarumo skolas, tačiau Graikija tokių skolų neturėjo. Žemo tvarumo skolos turi būti finansuojamos privačių fondų lėšomis, bet šiuo atveju padaryta išimtis, nes euro zonos valstybės labai nenorėjo privačių fondų įsikišimo.
Agentūros manymu, taip TVF pažeidė savo politikos gaires ir leido atsirasti prielaidai, kad Europos šalys turi išskirtinių teisių.
TVF vadovės Christine Lagarde teigimu, organizacijos vaidmuo Europos skolų krizės metu buvo sėkmingas. Ji pridūrė, kad dabar lengva kritikuoti banko sprendimus, pamiršus, kokia 2010-aisiais metais buvo padėtis. Buvo baiminamasi, kad pasikartos JAV investicinio banko „Lehman Brothers“ žlugimo scenarijus ir kils dar didesnė pasaulio ekonomikos suirutė.
