Vaduoti keturračio iš šimtatūkstantinės bičių minios atvyko bitininkas Chrisas Kirouacas. Netrukus spiečiaus viliojimo operaciją stebėjo minia smalsuolių.
„Natūralu, kad toks vaizdas sulaukė didžiulio praeivių dėmesio, – pasakojo bitininkas. – Laimė, bitutės buvo labai ramios. Labai nesunkiai įsiskverbėm į pačią spiečiaus tankmę ir greitai suradom motinėlę. Suradus ją, lieka tik perkelti į dėžutę ar, jei yra galimybių, avilį – ir spiečius patrauks paskui ją. Šiuo atveju naudojom specialią kartoninę bitininkų dėžę – joje patalpinom motinėlę, pas kurią netrukus ir suskrido visas spiečius.“
„Nieko baisaus tokiame bičių elgesyje nėra, – ramino bitininkas. – Tai – natūralūs procesai. Nuostabu matyti, kokios ramios buvo bitės ir kaip nesunkiai gali valdyti spiečių. Nors nespecialisto akiai toks bičių „išpuolis“ prieš automobilį gali atrodyti grėsmingai šiurpus, vis dėlto pulti į paniką tikrai nereikia. Mat spietimosi metu bitės būna pačios ramiausios.“
„Palikusios gimtąjį avilį (o tai įvyksta bičių kolonijoms dauginantis – skylant perpus), bitės darbininkės patraukia paskui motinėlę. Pastaroji nutūpti sugalvoja pačiose netikėčiausiose vietose – ant suoliuko, orlaidės, ant automobilio šono. Kol motinėlė ilsisi, bitės-žvalgės ieško tinkamiausios vietos naujam spiečiui. Jį radus, spiečius palieka poilsio stotelę ir galutinai apsistoja naujai surastoje tinkamoje vietoje.“
Vaizdo įrašą galite pamatyti čia.
