Bandai susitaikyt ir gyventi tiesiog niekam neužkliūdama, atradusi, kad saugiausia vieta yra kamputis po lova... Pribėgi, išlaukusi tinkamo momento, kai aplink ramu, bėgi prie maisto indelio ir ryji maistą, ryji dideliais kąsniais, nes nežinai, kada vėl prie jo pribėgsi... Ar bijai? Taip, labai, bet alkis juk stipresnis... Ir tuomet... vemi, bandai slėptis, bet tave aptinka ir bara, žiūri pilnu pasišlykštėjimo žvilgsniu, o tavo skrandis tiesiog neatlaiko įtampos...
Kai esi nemylimas, labai liūdi, nes kartais išgirsti kalbant, kad su tavim reikia kažką daryti... O viską taip skauda, taip niežti, kad bandai nusiraminti prausdamasi... Daug ir intensyviai. Taip ir gyveni – slepiesi, ryji, vemi, gauni bart ir raminiesi prausdamasi... Diena iš dienos, naktis iš nakties... Kol staiga pajunti aplink tą keistą puvimo kvapą. Iš pradžių nesupranti, kas čia vyksta, tačiau vėliau išgirsti, kad tu esi žaizdota ir kone pūvi... Kad reikia migdyti....
Kai girdi tai kasdien, kažkaip pradedi susitaikyti, kad gyvenime viskas taip sudėliota, kad žmonės priima sprendimus už gyvūnus, nes nori jiems geriausio... Bet ateina diena, kai viskas pasikeičia. Vieną vakarą netikėtai sužinai, kad ryt – ta diena ir tavęs nebeliks. Iš tikrųjų norisi bėgti, prašyti dar pabūti, bet juk žinai, kad kada nors tai įvyks... Ne, tikrai negaili savęs, gaili žmonių, kurie taip ir neišmoko mylėti mažesnio už save, kurie niekad neskaitė St.de Saint-Exupery „Mažasis princas“ ir nesuprato, kad žmonės yra atsakingi už tuos, kuriuos prijaukino...
Atvykus, palieka... Tiesiog palieka kaip nereikalingą daiktą, tad susigūži ir lauki. Nežinai, kaip skambutis gali pakeisti tavo gyvenimą, bet jis tikrai gali. Gyvenime tai yra kažkas tokios stebuklingo, kad neįmanoma apsakyti... Gydytojas, kalbėdamas telefonu, įterpia žodžius: „Taip, žinoma, galima atlikti tyrimus, galima viską bandyti“, ir supranti, kad šiandien yra ne tapimo angeliuku diena... Kai supranti, kad gyvensi.
Laikaisi tvirtai, kai aplink visi juda su švirkštais, maigo, spaudžia ir visaip apžiūrinėja. Aiškėja, kad tyrimai geri, rodo alergiją, suleidus vaistų taip palengvėja... Dingsta tas visa smelkiantis skausmas ir pagaliau pirmą kartą po daug daug laiko saldžiai užmiegi... Kai siūlo įvairių skanių maistelių, tiesiog užuodusi kvapą, negali susilaikyti, bet nepuoli prie jo, nes galvoje – vienintelė mintis iš ankstesnio gyvenimo: slepiesi, ryji, vemi, gauni barti ir raminiesi prausdamasi... Galvoji, jei nevalgysi – nevemsi, nevemsi – negausi barti... 3 dienas stengiesi iš paskutinių atsilaikyti, kad tik mintis užmigdyti niekam nekiltų... Tau pastato lašelinę, duoda atpalaiduojančių vaistų ir šiek tiek užsimiršusi pavalgai...
Ir šiandien reikia taip nedaug laimės...
Aš gyva! Aš jau sveika... Žaizdos, pūvantis kvapas – jau praeitis. Esu laikinoje namų globoje, esu šiek tiek baili, jaučiu stresą pasikeitus aplinkai, tačiau svarbiausias dalykas – aš gyvenu... Kad Jūs žinotumėte, kokia laimė yra atrasti pasaulį, kuris yra daugiau nei kamputis po lova, o ką reiškia saulės spinduliai besiskverbiantys pro langą ir galėjimas jais mėgautis, ir... Maistą kramtyti, o ne ryti... Šiandien aš tikrai laiminga ir man reikia tik vienintelio žingsnio gyvenime – savo žmogaus, to vienintelio, kuris mylėtų, kuris būtu skaitęs „Mažąjį princą“, o jei ir nebe, nebaisu – skaitytumėm kartu! Aš net keisčiau savo įpročius, jei reikėtų, gulėčiau ant kelių, jei to norėtum ir sutarčiau su kitais gyvūnais... Aš tikrai daug galėčiau.
Aš laukiu tik vieno skambučio.
Su meile, rainiukė Barbė
Tik vienas atsakingo ir rūpestingo žmogaus skambutis galėtų šią istoriją paversti labai sėkminga. Nedelsk, priglausk, išgelbėk gyvybę!
Katytė – sterilizuota, apie 2 metų amžiaus, gerai išauklėta, miela, neišranki maistui, vertinanti ramybę.
Daugiau informacijos: tel.nr. 8 608 82 128 arba el. paštu vaicekauskaite.laura@gmail.com