Į pusantrų metų gyvenimo kelionę išvykusi kartu su tada dar būsimu vyru Karoliu Kazlauskiu, jauna moteris keliauti siekia įkvėpti ir kitus.
‒ Ką gyvenime veikėte prieš kelionę?
‒ Visada mėgau keliauti. Norėjau visur nuvažiuoti, viską pamatyti, patirti daug įspūdžių. Tai mėgo ir Karolis.
Man patiko suplanuotos kelionės, iš anksto žinodavau, ką noriu pamatyti ir patirti, neeksperimentuodavau. Karolis atvirkščiai – spontaniškai išvykdavo, tranzuodavo Norvegijoje, nieko nebijodavo. Jis buvo atviras nuotykiams ir netikėtumams, o man patiko susipažinti su naujais žmonėmis, sužinoti jų istorijas.
‒ Kodėl kelionei pasirinkote autostopą? Ar nebijojote?
‒ Vis susėdavome prie didelio žemėlapio ir pagalvodavome, kaip būtų smagu keliauti. Neturėjome pinigų, automobilio ar motociklo, todėl Karolis pasiūlė keliauti autostopu. Aš iš karto pabandžiau įsivaizduoti žemynus (pavyzdžiui, Afriką) ir kaip ten pavojinga taip keliauti. Galvojau, kad tai – nemenkas iššūkis.
Žinoma, buvo baisu. Su savo baimėmis susidūriau ir prieš kelionę, ir keliaudama. Mokiausi su ja susidoroti. Autostopas gąsdino dėl santykių su kitais žmonėmis. Kai važiuoji su dviračiu, esi laisvas ir nepriklausomas, autobusai taip pat suteikia nepriklausomybę. Kai tranzuoji, esi priklausomas nuo kitų žmonių gerumo – ar tave paveš, ar papasakos, ar parodys, kur eiti. Esi pažeidžiamas, nes privalai bendrauti su kitais žmonėmis. Keliaudamas autostopu gali išklausyti begalę istorijų, sutikti labai įdomių žmonių, bet situacijos gali baigtis įvairiai. Tai – įdomu, baisu ir smalsu vienu metu.
Karolis žinojo, kad jam tai labai patiks. Jis jautė, kad kelias yra procesas, kad kelyje laukia daug nuotykių. Aš maniau, kad kelias turi vesti tikslo link, o tas tikslas turi būti įdomus ir netikėtas.
‒ Keliavote labai įvairiomis sąlygomis: per šaltį, karštį, džiungles ir dykumas. Kas labiausiai įsiminė?
‒ Kūno pojūčiai. Kiek gali ištverti, net tada, kai daugiau nebegali, paaiškėja, kad dar truputį gali. Akistata su gamta yra ypatinga – susiduri su audra, kai per lietų tenka išlįsti iš sugriuvusios palapinės ir ją perstatyti. Susidūrimas su stichija tave išmuša iš vėžių, bet esi gamtos dalis, jos draugas ir priešas. Tai man buvo įdomiausia.
Geriausiai jaučiausi Aliaskoje. Ten buvo sunku, gyvenimo sąlygos nebuvo lengvos, bet ten akistata su gamta buvo pati tikriausia. Džiunglės irgi įdomios, bet man jos per daug chaotiškos, nors ir labai turtingos. Dykuma taip pat savotiška. Man patinka tundros ir taigos, jose daugiau erdvės mano mintims. Skirtingos gamtos sąlygos sukelia kitokias emocijas.
‒ Į kokią ekstremaliausią situaciją buvote patekusi?
‒ Aliaskoje buvome susidūrę su grizlių šeimyna. Pajutau, kad žemė slysta iš po kojų, kad tai gali būti paskutinioji. Vėliau sužinojome, ką tą pačią dieną vienas žmogus išties buvo sudraskytas grizlio. Susidūrimas su galima mirtimi išties gąsdina.
Žinojome, kad nereikia bėgti. Bet kai pamatai grizlį, nenori nieko kito tik bėgti. Bet tai – beviltiška, lokys vis tiek pavys. Grizlių greitis – maždaug 56 km/h. Karolis buvo daug arčiau prie jo, aš – gal už 20 m. Jis net nematė jo. Pamačiusi šaukiu: „Karoli, lokys!“ Matau, kad Karolis nori bėgti. Rėkiu vėl: „Karoli, tik nebėk!“ Žinojome, kad reikia apsimesti, kad esi didesnis. Turėjome lazdas, iškėlėme jas ir pradėjome bliauti. Stovime dviese ir iš visų jėgų bliauname (juokiasi). Grizlis lyg ir žingtelėjo žingsnį mūsų pusėn, bet galiausiai nusisuko ir nuėjo. Karolis sako: „Jau viskas, jau nustok...“ O aš vis dar bliaunu, negaliu liautis.
Buvo ir ekstremalių situacijų, susijusių su žmonėmis. Kartą teko atsikovoti kuprinę – žmogus jau buvo benuvažiuojantis su mūsų daiktais, norėjo su jais pabėgti. Karolis spėjo įšokti į mašiną ir už kaklo sulaikyti vairuotoją. Tik tada automobilis sustojo ir aš galėjau paimti daiktus. Tai buvo pačioje kelionės pradžioje, galvojome, jei tokia pradžia, kas bus toliau?
Kiekviename žemyne kas nors nustebindavo. Afrikoje, Kenijoje, miegi palapinėje ir girdi, kad šnabždesius aplink: „Mzungu, mzungu.“ Tai reiškia – „Baltasis“. Išsigąsti, galvoji, kas bus. Etiopijoje kas nors apmėto palapinę akmenukais. Kartais nesupranti, kad jie taip bando parodyti dėmesį, užmegzti ryšį. Tai suvoki kaip pavojų.
Kenijos šiaurėje nuoširdžiai bijojome – visi, kurie ten važiuoja, turi ginklus, susitranzavus automobilį jame važiavo lydintis ginkluotas karys. Bijoma Somalio banditų, kurie dažnai puldinėja tą kelią. Keliauti minėta atkarpa – loterija. Nežinai, kaip tai baigsis.
‒ Kelionėje susidūrėte ne tik su ekstremaliomis situacijomis, bet ir su žmonių gerumu. Kuo jis pasireiškia?
‒ Nesitikėjau, kad yra tiek daug gerų žmonių. Pavyzdžiui, Irane neteko miegoti palapinėje, nes priimdavo vietiniai, užleisdavo lovas, sukviesdavo kaimynus, iškeldavo puotą. Ten niekas nesupranta, kaip galima keliauti autostopu. Net nemokėdami jų kalbos, baksnodami į žodyną, sulaukėme svetingumo. Visą laiką galvodavome, kodėl tie žmonės tokie geri. Visi buvo draugiški, geri, parodydavo įdomias vietas, pristatydavo savo šalį, pavėžėdavo. Kartą net sutikome pilotą, kuris mus pasiūlė paskraidinti.
Kartą sutikome 2 jaunus turkus, kurie patys labai norėjo keliauti. Jiems atrodė, kad darome tai, ką jie norėtų daryti, todėl norėjo mums padėti. Musulmonams svečias yra malonė, už jį bus atlyginta.
Visose šalyse, nesvarbu, kokia religija jose vyrauja, susidūrėme su begaliniu žmonių gerumu. Supratome, kad pasaulis nėra tik karai ir konfliktai.
‒ Ar palaikote ryšį su sutiktais žmonėmis?
‒ Su keliais – taip. Bendraujame su kanadiečių šeima. Buvome apsistoję pas žmones Kosta Rikoje, su jais taip pat susirašinėjame. Pas vienus buvome užsukę tik trumpam, bet mus prisimena, teiraujasi, kaip gyvename, kaip laikosi mūsų šeima. Žinutės trumpos, bet įdomu, kas pasikeitė per prabėgusį laiką.
Iš visų žmonių išmokau svarbios pamokos: gautą gerumą turiu nešti kitiems. Esame tarsi grandinė – viskas nesibaigia pasakius ačiū, tęsiasi toliau. Savo pasakojimu noriu įkvėpti kitus keliauti, pažinti, atrasti, jaučiu, kad noriu padaryti kitiems ką nors gera. Anglijoje vienas žmogus ilgai keliavo pėsčiomis, niekas nesustojo, todėl jis labai nustebo, kai sustojome mes. Kitaip net neįsivaizduojame, privalome padėti ir tęsti grandinę.
‒ Keliavote kartu su savo vyru. Kelionės keičia žmonės, kartais net išskiria poras. Kaip spręsdavote problemas? Ką sužinojote vienas apie kitą?
‒ Keliauti pradėjome kaip draugai, dar nebuvome pora. Pradžia buvo labai audringa – abu esame užsispyrę, žinome, ko norime, kaip reikia keliauti. Kelionės vizijos atrodė panašios, bet paaiškėjo, kad jos skiriasi, todėl reikėjo viską derinti iš naujo.
Abu supratome, kad visada reikia kalbėtis. Buvo konfliktinė situacija – Karolis nusprendė visą savaitę nekalbėti, kad išmoktų klausytis. Tai padėjo. Kai nesikalbi, neišklausai kito, prisigalvoji nebūtų dalykų, pyktis auga, būni suirzęs. Kai matai, kad kitas žmogus keičiasi, norisi pačiam keistis. Tada gali iš naujo atrasti kitą žmogų, praplėsti savo požiūrį.
Reikia būti atviram sau. Kasdien pritaikome daug pamokų iš kelionės – supratome, kas yra svarbiausia, nebekreipiame dėmesio į smulkmenas, kurios kitiems atrodo milžiniškos. Supratome, kad mums reikia labai mažai, svarbiausia – noras pažinti.
‒ Ko kuprinėje galėjote turėti daugiau, o ko – mažiau?
‒ Jei Karolio paklaustumėte, ar aš ko nors pasiėmiau per daug, jis atsakytų, kad taip (juokiasi). Jo kuprinė buvo mažesnė. Turėjau daug drabužių, knygų, netgi dienoraštį, kuris man yra svarbus.
‒ Ar knygą „Iter vitae arba gyvenimo kelionė“ rašyti buvo sunku? Ar nepabodo pasakoti apie savo kelionę, dalytis įspūdžiais?
‒ Iš pradžių buvo sunku. Norisi pasakyti tiek daug, bet kaip iš to didžiulio debesies išspausti koncentruotą pasakojimą? Rašydama įprasminau tai, ką nuveikėme. Kelionėje buvo daug filosofinių pasvarstymų, bet rašant knygą jie išsigrynino, tapo aiškesni, į juos pažvelgiau iš kitos perspektyvos.
Dalytis tikrai nepabodo – matau žmonių akis, girdžiu klausimus, žinau, kad jiems to reikia, jie svajoja keliauti. Viską padarėme patys, neturėjome didelių finansų, mūsų niekas nerėmė. Mes, tokie paprasti, galime įkvėpti kitus! Jaučiu, kad galiu motyvuoti kitus įgyvendinti savo svajones.
‒ Yra žmonių, kurie visą gyvenimą keliauja po skirtingas šalis. Kodėl nutarėte sustoti?
‒ Dabar gyvename Oksfordšyre, netoli Londono. Jis skiriasi nuo Londono. Ten daug gamtos, gyvename prie Temzės, yra puikių vietų pasivaikščioti. Mums abiem ta vieta labai patinka. Tai – vienas seniausiai apgyvendintų miestelių Anglijoje. Karolis gavo darbą, kuris jį labai traukia, jame jis gali suderinti meilę gamtai su technologijomis. Tikrai nesugrįžome prie neįdomių darbų, negalime skųstis kasdienybe. Esame ten, kur mums patinka, ir realizuojame save norimose veiklose.
Keliauti sunku, kelionė vargina ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Daug gauni, bet daug ir atiduoti. Džiaugiuosi, kad dabar galiu dalytis, atiduoti. Mūsų kelionė nepasibaigė – nuolat susitinkame su žmonėmis, dalijamės įspūdžiais. Kelionė nebūtinai yra fizinė, tai – ir noras pažinti. Vykstame į gamtą, leidžiamės į mažus nuotykius. Keliauti galima ir kasdienybėje.
‒ Ką patartumėte keliautojui?
‒ Žmonės dažnai nedrįsta keliauti, nes bijo. Baimė kyla iš nežinomybės. Jei žinotume, visi iš anksto pasiruoštume. Baimė – didžiulis juodas debesis, kybantis tarp tavęs ir durų. Linkiu visiems pro jį prasibrauti. Tai sunku, visas gyvenimas yra nežinomybė. Turime ne tik svajoti, bet ir daryti, išdrįsti išeiti iš savo komforto zonos. Pasaulis yra geresnis, nei jį mums piešia, tereikia išeiti pro duris. Laimingi tie, kurie išdrįsta.
