Romas Sadauskas savo viešame tekste ginčija, kad europietiškas vertybes geriausiai atstovausime, jei teroristinių aktų nesureikšminsime. Taip taip – nesureikšminsime. Kai jie taps tik paragrafais kriminalų skyriuje, kai teroristinio akto neišvengiamybę apgyvendinsim savo mintyse ir pasaulio suvokime? Minėtas autorius teigia, kad europietiškas vertybes geriausiai apginsime, jei į kasdienybės normalumo sąvoką įtrauksime ideologiškai motyvuotų asmenų vykdomus teroristinius aktus Europos valstybėse. Na, ir viskas vainikuojama pasiūlymu, „sušlavus“ lavonus ir nuplovus kraują, pratęsti šventes, turgus tarsi nieko nebūtų nutikę. Manau, R. Sadauskas dalinai teisus, nes neišvengiamybės nuojauta jau apsigyvenusi kiekvieno europiečio galvoje. Tačiau ne jo siūlomas ir atstovaujamas pasidavimas ir susitaikėliškumas, kuris maskuojamas „europinių vertybių“ atstovavimu ir gynimu.
Minėto teksto autorius – ne vienas, tokių kaip jis yra daug, bet ne visi, ir, drįstu pasakyti, net ne dauguma. Tai yra garsi, labai vokali mažuma, kuri, mano manymu, uzurpavusi galios pozicijas ES struktūrose, spaudoje ir kitose įtaką darančiose organizacijose diktuoja šiuolaikinės Europos kryptį.
Kiek kartų girdėjome pasakymus: „ne visi musulmonai teroristai“, „tai negi dabar turi vykti Holokaustas 2“ ir t.t. Taip sakantys tarsi siekia visą problematiką perteikti per supaprastintą pasaulėžiūrą, kur viskas tik juoda ir balta. Bandoma sudaryti įspūdį, kad žmogus gali būti arba palaikantis dabartinę Europos kryptį arba Hitleriui prijaučiantis nacistas su vos suvaldomu poreikiu įvykdyti Europoje gyvenančių musulmonų genocidą. Taip tarsi užtildomas ir užgniaužiamas dialogas, paprasčiausiai oponentui užlipdant etiketę ir priskiriant jį kokiai nors visuotinai smerktinai politinei pakraipai.
Aš rašau tam, kad visiems sveiko proto žmonėms pasakyčiau, kad jūs esate ne vieni. Dialogas įmanomas ir jūs visai ne Hitlerio garbintojai, jei Europos islamizacija ir galimai dėl to vykstantys teroro išpuoliai jus gąsdina, neramina ir sukelia poreikį ieškoti sprendimų, kaip to išvengti ateityje. Jei jūs nenorite susigyventi su teroro aktais, jei atsisakote tai priimti kaip ateities kasdienybių realiją, aš rašau jums. Jei manote, kad visi Europos gyventojai, nepaisant rasės, lyties ar religijos, turi vienodą atsakomybę prieš įstatymą, turi tas pačias (nei daugiau nei mažiau) pareigas, teises ir laisves, kaip ir kiti, aš rašau Jums.
Ne visi musulmonai Europoje yra teroristai. Faktas. Žinoma, kad tik absoliuti mažuma gali įvykdyti teroro aktus. Tačiau tai tik vienas aspektas daug didesnės problemos, kuri apėmusi Vakarų Europos šalis. Nepaisant mažo teroristų, vykdančių teroro aktus, skaičiaus, musulmonų bendruomenių ir juos palaikančių individų (kad ir moraliai) skaičius yra daug didesnis ir reikšmingesnis, pavyzdžiui, 42 proc. Prancūzijoje gyvenančio musulmonų jaunimo (iki 30 m.) palaiko ir pateisina teroro aktus, kiek mažesni skaičiai yra kitose Vakarų valstybėse, tačiau tai sudaro apie trečdalį musulmonų bendruomenės narių, dar dalis jų teroristinius aktus pateisina „kartais“ (2006 m. gegužės duomenys, „Pew Reasearch center“).
Kaip ir minėjau, teroro aktai yra tik apraiška didesnės problemos, kuri pasireiškia ir paraleliai besikuriančiomis musulmonų institucijomis jau egzistuojančioms europinėms institucijoms. Konkrečiai – Šariato teismai, kurių, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje priskaičiuojama daugiau nei 100, taip pat jie paplitę ir kitose Vakarų Europos valstybėse, kurios turi bent kiek reikšmingesnę musulmonų populiacija. Šariato teisės normų vykdymą užtikrina Šariato policija, kuri minėtose valstybėse taip pat kaip ir teismai – de facto jau egzistuoja ir veikia. Taip kuriama valstybė valstybėje, nuolat savo įtakos sferas plečiantys anklavai ir teroristų kalvės.
Mąstančiosios populiacijos dalies poreikis saugumui, įstatymo viršenybei ir lygiateisiškumui tarp šalies gyventojų kai kurių yra prilyginamas nacizmui, genocido troškuliui, rasizmui. Kartais gali atrodyti, kad gyvename kreivų veidrodžių karalystėje, kai tau sakoma, kad esi rasistas vien dėl to, kad išreiški reikalavimą ir lūkestį, kad musulmonai turi paklusti tiems patiems įstatymams, kaip ir kiti šalies gyventojai.
Rašau, nes skatinu nebijoti prabilti, kalbėtis tarpusavyje – šeimoje, darbe ir su politikais. Tikrosios Europos vertybės yra teisinė valstybė, įstatymo viršenybė, lygiateisiškumo principas, lygios moterų teisės, mokslas ir švietimas, galų gale 10 Dievo įsakymų. Šie dalykai neretai yra absoliučiai užmirštami ir atrodo, kad vienintelė europinė vertybė – neįžeisti musulmono jausmų.
Vakarų šalims padėti mes negalime, esame per maži. Bet savo kiemu pasirūpinti galime. Ne tik galime, bet ir turime. Skatinu jausti atsakomybę prieš kartas, kurios gyveno iki mūsų ir ateities kartas, kurioms turėtumėm palikti pasaulį bent kiek geresnį, nei radome. Tad atsakant į Mero klausimą, norėčiau pasakyti, kad – ne, nepadarėme visko, nepadarėme nė mažos dalies to, ką galime padaryti. Mano siūlomi veiksmai adresuojami Lietuvai, tačiau galėtų būti pritaikomi kiekvienoje šalyje, galbūt ateis laikas, kuomet galėsime sakyti, kad Lietuva demonstruoja pavyzdį, kaip saugomos europinės vertybės visai Europai.
Visų pirma – būkime tvirti, tvirti savo nusistatymu, tvirti savo nepriklausomybe ir tvirti savo žinojimu, kad tik mes patys žinome, kas geriausia mūsų Valstybei.
Turime taikyti nulinę toleranciją islamistiniam ekstremizmui. Mečetės, kuriose skatinamas anti-įstatymiškas elgesys uždaromos, žmonės, kurie tuo užsiima – deportuojami.
Nulinė tolerancija paralelinėms institucijoms, kurios nepavaldžios šalies įstatymams, ignoruojant dangstymąsi „kultūrine diskriminacija“.
Imigracijos kontrolė. Nepaisant Briuselio. Galbūt mokėti baudą Briuseliui už nepriimamus pabėgėlius ilgalaikėje perspektyvoje būtų pigiau nei prisileisti nedokumentuotų asmenų, kurie potencialiai gali kelti pavojų Lietuvos ir Europos gerovei?
Diskutuoti. Mažiau intelektualinės arogancijos iš liberalių pažiūrų asmenų tikrai prisidėtų prie konstruktyvesnio pokalbio ir galbūt net problemų sprendimų atradimo.
Atsiriboju nuo bet kurios politinės partijos ar politinių veikėjų. Atstovauju dialogą, atstovauju sveiką protą. Skatinu išeiti iš tuščių filosofinių lozungų zonos ir pradėti kalbėti realiai – apie žmones, su žmonėmis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!