Anonimu išlikti norėjęs mokinys rašė, kad artėjant egzaminams jis nejautė jokios baimės ar streso.
„Uoliai mokiausi visus 12 metų, nebuvau vienas iš tų moksleivių, kurie per paskutinius metus bando išmokti viską, ko neišmoko per visus dvylika metų mokykloje. Gavau puikų įvertinimą už anglų kalbos žinias, matematikos egzaminą išlaikiau taip pat gerai, labiausiai laukiau lietuvių kalbos žinių įvertinimo. Po egzamino jaučiausi saugus, atrodė, kad viskas puikiai pavyko, tema nebuvo sudėtinga, autoriai gerai žinomi, knygų perskaityta nemažai. Pamačiau įvertinimą ir kurį laiką negalėjau patikėti – 38 balai (tikėjausi gauti ne mažiau nei 70). Dešimtbalėje skalėje negaučiau net 4“, – rašė laiške skaitytojas.
Pasak skaitytojo, jis rašęs ir apeliaciją, tačiau po jos rašinio įvertinimas nepasikeitė, o to ir nesitikėjęs, nes jį tikrinę tie patys specialistai. Vis dėlto, jis panoręs paviešinti savo darbą, norėdamas parodyti, kad kiti negalvotų, jog „tokį balą gavę moksleiviai yra visiški beraščiai, negebantys ne tik be klaidų rašyti, bet ir nuosekliai minčių sudėlioti, o ką jau kalbėti apie knygų skaitymą.“
„Ketinu studijuoti socialinius mokslus, niekuomet neplanavau giliau studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, nebūsiu nei rašytoju, nei literatūros kritiku. Dabar jau gaila, bet lietuvių kalbos ir literatūros VBE įvertinimas reikalingas ir įskaičiuojamas į visų studijų programų konkursinį balą, todėl šansai gauti valstybės finansuojamą vietą gerokai sumažėjo“, – prisipažino jis.
Mokinio rašinį, kurį jis persiuntė DELFI tiek perrašytą, tiek nuskenavęs juodraštį (abu rašiniai sutapo – netikslumų galėjo įsivelti tik skenuojant darbą) pateikiame žemiau, kalba jame – netaisyta (išskyrus vietas, kur pastebėtas nesutapimas su nuskenuotu dokumentu). Mokinys teigia už jį 2016 m. lietuvių kalbos ir literatūros egzamine gavęs 38 balų įvertinimą:
Kaip suprantamas vyriškumas?
Vyriškumas – tai visuomenėje plačiai paplitusi sąvoka, kuri yra gana dažnai vartojama siekiant apibūdinti stipriosios lyties atstovą. Egzistuoja posakis, su kuriuo veikiausiai nesutikti negalėčiau, jog vyru ne gimstama, o tampama. Vyriškumas su tuo yra labai glaudžiai susijęs. Vyriškumo būvimą arba nebūvimą gali lemti ir lemia begalės skirtingų veiksnių. Vieni jį įvardiną vienaip, antri kitaip, na o treti dar kitaip. Bet kuriuo atveju, manau, jog daugelis sutiks su manimi, kad tai nėra įgimta. Rašinyje į klausimą kas yra vyriškumas, atsakysiu žvelgdamas pro savo prizmę.
Gebėjimas savarankiškai, šaltakraujiškai priimti be galo svarbius gyvenimo sprendimus yra vienas iš mano manymu svarbiausių vyriškumo bruožų. Gyvenime esti momentų, kuomet žmogų užplūsta įvairios, daug fizinių ar moralinių jėgų reikalaujančios problemos. Tam, kad šias problemas išspręstų, žmogus neretai turi imtis radikalių sprendimų. Sakydamas radikalių – turiu omenyje tai, kad tokie sprendimai ne visuomet gali būti naudingi ar priimtini visoms konflikte dalyvaujančioms pusėms. Būtent tokią vyriškumo savybę turintis personažas yra aprašomas viename iš XX a. Rašytojo Vinco Krėvės kūrinių. Vincas Krėvė - Mickevičius yra buvęs kunigų seminarijos absolventas, tačiau po dviejų mokymosi metų iš jos pašalintas dėl pašaukimo stokos. Šis faktas be galo sukrėtė tiek Mickevičių šeimą, tiek ir patį autorių. Po kiek laiko, šeimoje mirė du vaikai. Artimieji apkaltino rašytoją, esą taip Dievas baudžia jų šeimą už tai, kad jis buvo pašalintas iš seminarijos. Tai tik dar labiau sukrėtė jaunąjį rašytoją. Ko gero todėl įskaudinto, vienišo, norinčio kitiems gero žmogaus portretas – tapo pagrindiniu jo kūrybos įkvėpimu. Galima teigti, jog tragedijos „Skirgaila“ protagonistas valdovas Skirgaila yra būtent toks žmogus. Šis Lietuvos valdovas yra tragiška asmenybė, nes bene visą kūrinio laiką nesugeba savyje suderinti asmeninės laimės ir pareigos. Skirgailą kamuoja religinis klausimas. Jis turi apsispręsti prie kokio tikėjimo vesti šalį: ar pasirinkti krikščionybę ir tokiu būdu išsaugoti Lietuvos teritorinį suverenitetą, ar likti prie senojo protėvių tikėjimo? Turint omenyje tai, kad pastarasis pasirinkimas bene garantuotų Lietuvai Prūsijos likimą. Problema yra opi, tačiau būtent šioje situacijoje valdovas parodo savo vyriškumą. Nepaisydamas savo ir tautos norų garbinti senuosius Dievus, jis priima krikščionybę. Vyriškumas, mano manymu, pasižymi tuo, jog Skirgaila geba priimti sprendimus, neleisdamas imponuoti jausmams ar kitų žmonių nuomonei.
Gebėjimas ištverti skiriamas patirti fizines ar psichologines kančias yra kitas, ne ką mažiau svarbus, vyriškumo bruožas. Kančios formų taip pat yra labai daug, tačiau šį kartą norėčiau konkrečiai kalbėti apie fizinį smurtą. Lietuvių tautos istorijoje juoda lyg rašalas dėmė, ištyškusi ant balto popieriaus lapo, mums primena apie buvusią Lietuvos okupaciją bei lietuvių trėmimus į Sibirą. Žmonės, padarę menkiausius nusižengimus, būdavo ištremiami mėnesiams, metams, dešimtmečiams. Anaiptol, visą tai veikiausiai nebuvo taip baisu, kaip tai, ką įvairiems „politiniams kaliniams“ teko patirti antrojo pasaulinio karo metais. Į valdžią atėjus vokiečiams, įvairių tautybių žmonės buvo pradėti tremti į konclagerius. Tokį likimo išbandymą teko įveikti žymiam XX a. Lietuvių rašytojui Baliui Sruogai. Rašytojas 1943 metais buvo išvežtas į Štutthofo koncentracijos lagerį, esatį Lenkijoje netoli Gdansko miesto. Lageryje Balys Sruoga kalėjo dvejus metus. 1945 metais, paleistas iš lagerio ir grįžęs į Lietuvą, besigydydamas Birštono sanatorijoje, per dešimt menėsių parašė atsiminimų knygą „Dievų miškas“. Memuarinėje knygoje pasakojama kaip prižiūrėtojai nuolat mušdavo kalinius, paskirdavo jiems nežmoniškai sunkius fizinius darbus, kuriuos retas sugebėdavo ištverti. Laimei, pasakotojas buvo vienas iš tų, kurie visą ši pragarą žemėje ištvėrė. Tiesa, tai nebuvo labai paprasta. Kaip teigė pats rašytojas, tam jis pasitelkė ironiją. Manau, kad būtent šioje vietoje galime pastebėti pasakotojo vyriškumą. Jis nepraskydo, visus tuos dvejus metus tvirtai sukandęs dantis kentėjo, netgi iš visos lagerio sistemos gebėjo šaipytis.
Apibendrindamas manau, kad nėra vieno teisingo atsakymo į klausimą kas yra vyriškumas: vieniems vyriškumas galbūt yra išvaizda, kai tuo tarpu kiti tai yra labiau linkę sieti su morale. Ko gero kiekvienas iš mūsų šią sąvoką galėtumėme interpretuoti savaip. Bet kuriuo atveju, turbūt kiekvienas sutiks, kad ši savybė nėra įgimta.
