Prancūzams pastaruoju metu tai ne pirma ataka. 2015 m. lapkričio mėnesį surengta koordinuota ataka Bataclan koncertų salėje, Prancūzijos stadione St Denis į šiaurę nuo Paryžiaus ir 4 restoranuose sostinėje. Tuomet žuvo 130 žmonių.
2015 m. rugpjūtį iš Maroko kilęs asmuo bandė atakuoti keleivius ekspreso traukinyje iš Amsterdamo į Paryžių, tačiau tuomet užpuoliką nuginklavo trys amerikiečiais ir vienas britas.
Sausio mėnesį Prancūzija patyrė išpuolį „Charlie Hebdo“ redakcijoje ir košerinio maisto parduotuvėje. Per išpuolius žuvo 17 žmonių.
Belgija irgi neseniai patyrė išpuolį Briuselio oro uoste 2016 m. kovo mėnesį. Žuvo 32 žmonės.
Kodėl Prancūzija ir Belgija yra tapusios teroristų taikiniais arba jų veikimo prieglobsčiu? Ar tai turi ką nors bendro su šių šalių politine sistema, musulmonų mažumų integracijos problemomis?
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Egdūnas Račius mano, kad Belgiją teroristai labiau renkasi išpuolių organizavimui, o Prancūziją – taikiniu.
Šios valstybės išsiskiria prastai integruota musulmonų bendruomene, susiduriančia su socialiniais ir ekonominiais iššūkiais. Prancūzija yra linkusi vykdyti vienašališką užsienio politiką buvusiose savo kolonijose, todėl „Islamo valstybės" buvo jau įvardinta kaip taikinys.
Vidaus politikoje Prancūzija pasižymi kraštutiniu sekuliarumu, kuris vadinamas laicizmu. Tai reiškia ne tiek valstybės ir religijos atskyrimą, kiek religijos išstūmimą iš viešosios erdvės ir valstybės kontrolę religijai. Neatsitiktinai šioje šalyje viešoje vietoje draudžiama dėvėti musulmoniškus galvos apdangalus, dengiančius veidą.
Belgija nevykdo aktyvios užsienio politikos ir nesiekia išstumti religijos, bet tai padalinta valstybė tarp Valonijos ir Flandrijos. Dviguba struktūra ir keliakalbė aplinka apsunkina institucijų bendradarbiavimą, todėl manoma, kad šioje šalyje patogu slėptis.
Kur įvyksta daugiausia išpuolių?
Teroristų išpuoliai Vakaruose nuskamba garsiausiai, bet Ekonomikos ir taikos institutas, kasmet tiriantis globalaus terorizmo sklaidą pasaulyje, savo studijoje teigia, kad per pastaruosius 15 metų Vakarų valstybės nebuvo dažniausi teroristų taikiniai. Skaičiuojant nuo 2000 m. mirčių skaičius dėl teroristinių atakų Vakarų šalyse siekė 2,6 proc., pačių atakų kiekis Vakaruose – 4,4 proc.
Reikia turėti mintyse, kad studija išleista 2015 m., todėl neapima metų pabaigos atakų ir 2016 m.
Daugiausia aukų pareikalavo teroristinė ataka Jungtinėse Valstijose 2001 m. rugsėjo 11 d. Tuomet žuvo 2996 žmonės. Per traukinio sprogdinimą Madride 2004 m. žuvo 191 asmuo, Andersas Breivikas 2011 m. Norvegijoje nužudė 77 žmones, per Londono sprogdinimus 2005 m. žuvo 56 asmenys.
Remiantis šio instituto analize, Vakaruose teroristines atakas dažniausiai įvyko vadinai „vieniši vilkai“. Nuo 2006 m. net 70 proc. atakų yra įvykdytos „vienišų vilkų“.
Valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis teigia, kad tai paaiškinama paprastai: žvalgybos tarnybos beveik nepajėgios susekti „vienišų vilkų“, nes jie nesijungia į grupes, nekalba telefonu, su niekuo nesidalija informacija.
„Jei buriasi į organizaciją, atsiranda terpė, kur žvalgybos tarnybos gali įlįsti ir išsiaiškinti. „Vieniši vilkai“ yra daug pavojingiau, nes į tokio asmens galvą neįlįsi. Vienas žmogus susiplanuoja arba gauna instrukcijas kažkur Sirijoje, bet planuoja viską vienas. Tokio susekti praktiškai neįmanoma“, - teigia D. Jauniškis.
Instituto duomenimis, islamo fundamentalizmas – ne vienintelė terorizmo priežastis Vakarų valstybėse. Kitos varomosios terorizmo idėjos: rasinio ar religinio pranašumo jausmas (antisemitizmas, antiislamiškos nuostatos, baltosios rasės pranašumo jausmas), individualios arba politinės priežastys (nacionalizmas, antiamerikanizmas, politinis ekstremizmas, antivyriausybinės nuotaikos).
Pagal teroristinių išpuolių motyvus Vakarų valstybėse, islamo fundamentalizmas yra antroji pagal dažnumą teroristų motyvacija, po politinių priežasčių.
Pasaulyje dėl teroristų išpuolių labiausiai kenčia Irakas, Nigerija, Afganistanas, Pakistanas ir Sirija. 2014 m. dėl teroristų išpuolių šiose šalyse žuvo 78 proc. visų nuo terorizmo nukentėjusių aukų.
Tačiau Prancūzija pastaruoju metu, neabejotinai, yra viena pažeidžiamiausių Vakarų valstybių. Pagal 2014 m. terorizmo indeksą, Prancūzija (4,55) yra 36 vietoje. Tai reiškia, kad terorizmo pavojus šioje valstybėje gana aukštas. Pavojus Prancūzijoje gana panašus į situaciją JAV (4,61).
Remiantis instituto studija, terorizmo pavojus yra aukštesnis Jungtinėje Karalystėje (5,61), Izraelyje (6,03), Rusijoje (6,20), net Ukrainoje (7,2). Tiesa, Ukrainos indeksas toks yra dėl 2014 m. numušto keleivinio lainerio. Tuo metu Belgijos indeksas – vos 1,97.
Tačiau iš Rusijos, Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir Belgijos išvyko daugiausia kovotojų į Iraką ir Siriją, kur vyksta nuožmus karas prieš „Islamo valstybę“ bei savo pozicijas išlaikiusį Sirijos diktatorių Basharą al-Assadą.
Kuo išskirtinės Prancūzija ir Belgija
Apytiksliai skaičiuojama, kad Prancūzijoje gyvena apie 5 mln. žmonių, kurių šeimoje ir giminėje buvo ar yra išpažįstamas islamas. Pew Research Center duomenimis, tai sudaro apie 7,5 proc. populiacijos.
Prancūzijos musulmonų bendruomenė nėra vienalytė, bet didžioji jos dalis atvyko iš Magribo šalių, tai yra Alžyro, Maroko ir Tuniso, rašoma Brookings instituto išleistoje studijoje apie musulmonų bendruomenę Prancūzijoje.
Belgijos musulmonų bendruomenė kur kas mažesnė. Belgijoje įsikūrę apie 630 000 musulmonų, daugiausia iš Maroko ir Turkijos. Tai sudaro apie 5,9 proc. populiacijos.
Prancūzija ir Belgija išsiskiria ne tik gana didelėmis, bet ir prastai integruotomis musulmonų bendruomenėmis Europoje.
E. Račius teigia, kad Belgiją galima vadinti šalimi, kurioje išpuoliai labiau planuojami nei vykdomi. Pasak profesoriaus, taikiniu dažniau tampa Prancūzija.
„Belgija nėra tiesioginis taikinys. Briuselis gal ir gali būti matomas kaip paneuropinė, imperialistinė struktūra, bet aš sakyčiau, kad Belgija yra labiau placdarmas, erdvė, kurioje kaupiasi neapykantos ir nevilties pūlinys. Kai kada jis išsilieja ir Belgijoje, bet dažniausiai tai vyksta iš skubotumo. Mes matome, kad daugelis išpuolių Belgijoje įvyko, kai paaiškėjo, jog Prancūzijoje ar kitur, kur planuota, to nebegalima įvykdyti“, - sako profesorius.
„O jei kalbame apie Prancūziją, situacija ten visiškai skirtinga. Ši šalis, neabejotinai, matoma kaip taikinys“, - sako E. Račius.
Valstybės saugumo departamento direktorius D. Jauniškis sako, kad taikiniais šalys pasirenkamos pagal tai, ar ataka nuskambės pakankamai garsiai ir ar sukels paniką visuomenėje. Jis pažymi, kad išpuolis Nicoje specialiai įvykdytas švenčiant Bastilijos paėmimo dieną – tai ypač svarbi nacionalinė šventė Prancūzijoje.
„Kertama būtent per simbolius. Teroristinius aktus specialiai stengiamasi daryti, kai vyksta valstybinės šventės, kai regimas žmonių nuotaikos pakilimas. Pats tikriausias taikinys yra mūsų nuotaikos, siekiama pasėti kuo daugiau panikos“, - sako D. Jauniškis.
Prancūzija: šalis, kurią ISIS vadino kryžiuočių kampanijos vade
Remiantis tyrėjais iš Stanfordo universiteto, musulmonų imigrantai Prancūzijoje turi 2,5 karto mažiau galimybių sulaukti pakvietimo į darbo pokalbį nei eilinis krikščionis, musulmonų pajamos apie 15 proc. žemesnės nei tokios pat padėties krikščionių, Prancūzijos kalėjimuose apie 70 proc. populiacijos sudaro musulmonai, nors visuomenėje jų dalis, kaip minėta, kur kas mažesnė. Tai liudija stiprų visuomenės išsisluoksniavimą.
Renseignements Généraux, policijos agentūra, kuri atlieka kovos su terorizmu monitoringą Prancūzijoje, yra skelbusi, kad pusė musulmonų apgyvendintų priemiesčių yra izoliuoti nuo politinio ir socialinio prancūzų gyvenimo. Prancūzai tuos priemiesčius vadina jautriomis urbanistinėmis zonomis, kuriose nedarbas paprastai siekia 45 proc.
Prancūzijos nacionalinės statistikos agentūros (INSEE) duomenimis, 2013 m. nedarbas tarp imigrantų siekė 17,3 proc., tai yra buvo kur kas didesnis nei kitose bendruomenėse, kur nedarbas siekia 9,7 proc. Tyrimas parodė, kad išsilavinimo lygis ir gebėjimai paaiškino tik 61 proc. skirtumų tarp Afrikos imigrantų palikuonių ir tų asmenų, kurių tėvai ir seneliai gimė Prancūzijoje.
Remiantis Prancūzijos įstatymais, renkant statistinius duomenis draudžiama klausti apie religiją ar rasę, todėl tiksliai pasakyti, kiek Prancūzijos piliečių sieja save su islamu, labai sudėtinga. Be to, įvairūs ekspertai pažymi, kad sąvoka „musulmonas“ niekada nereiškia asmens paramos teroristams, tačiau kalbant apie Prancūziją būtent didelė ir prastai integruota musulmonų mažuma, susidurianti su socialinėmis problemomis, laikoma paaiškinančiu kontekstu, kodėl tokioje šalyje lengva pasislėpti ir slėpti nusikalstamus savo planus.
E. Račius pasakoja, kad Prancūzija iš kitų Vakarų Europos valstybių išsiskiria savo vykdoma vidaus ir užsienio politika. Tarkime, jei kas nutinka kurioje nors buvusioje prancūzų kolonijoje, Paryžius vienašališkai siunčia savo karius. Pavyzdžiu gali būti Malis, kur 2013 m. Prancūzija siuntė savo karius.
Aprašydamas strateginę Malio svarbą Prancūzijai, „Washington Post“ žurnalistas Adamas Tayloras pabrėžė, kad tokioms teroristinėms grupės kaip „Islamo valstybė“ Paryžiaus aktyvus dalyvavimas Šiaurės ir Vakarų Afrikoje gali tapti priežastimi atakuoti Prancūziją teroristiniais išpuoliais. Po išpuolių Paryžiuje 2015 m. „Islamo valstybė“ išleido pranešimą, kuriuo paskelbė „mirties kvapas niekada neapleis jų tol, kol jie vadovaus Kryžiuočių kampanijai“.
„Ten, kur kyla koks iššūkis (dažniausiai tai buvusi Prancūzijos kolonija, kurioje dominuoja musulmonai), ten Prancūzija net nelaukdama pritarimo iš Jungtinių Tautų labai aktyviai kišasi. Prancūzijos užsienio politika yra individualistinė“, - sako E. Račius, pridurdamas, kad šiuo aspektu prancūzai panašūs į amerikiečius.
Vidaus politikoje Prancūzijoje laikomasi griežto laicizmo, kuris reiškia netgi priešiškumą religijai, ar tai būtų krikščionybė, ar islamas. Ši tendencija buvo pastebima dar kolonijiniais laikais, kai prancūzai kur kas aktyviau nei britai siekė suprancūzinti užkariautų tautų gyventojus. Šiais laikais tai pasireiškia griežtais suvaržymais religinei veiklai.
„Prancūzai turi nuostatą, kad religija yra blogis. Tą nuostatą matome ne tik nuo Prancūzijos revoliucijos, bet ypač nuo 1905 m. įstatymo, kuris įveda laicizmą, kad valstybė gali kontroliuoti religiją ir žmonių religingumą. Matyt, dabar viskas susikaupė ir vyksta išpuoliai, kuriuos mes matoma jau pusantrų metų. Tai gali būti reakcija į Prancūzijos užsienio politiką bei į elgseną religijos ir religingumo atžvilgiu“, - sako E. Račius.
Profesoriaus teigimu, „Charlie Hebdo“ yra geriausias pavyzdys, kuris liudija požiūrį į religiją. Šiuo žurnalu piktinosi visi: musulmonai, žydai, katalikai, nes religija amžinai tapdavo karikatūristų kritikos taikiniu. E. Račiaus manymu, toks satyrinis žurnalas neatsitiktinai atsidaro Prancūzijoje, jo atsiradimo nebūtų galima tikėtis Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje, kur religija yra atskirta nuo valstybės, bet nėra tiek kritikuojama.
Prancūzijos priešiškumą religingumui iš dalies liudija ir 2010 m. priimtas sprendimas Prancūzijoje viešoje vietoje dėvėti musulmonišką galvos apdangalą moterims. Tai sukėlė tikrą diskusijų audrą, tačiau 2014 m. Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) palaikė Prancūzijos sprendimą legitimų siekį užtikrinti lygybę daugiatautėje visuomenėje.
Bet Prancūzija vis tik yra vienintelė Vakarų šalis, draudžianti musulmonėms dengti veidus viešoje vietoje. Paprastai valstybės draudžia tokius apdangalus tik valstybės tarnyboje.
Belgija – žlugusi valstybė?
Belgija, tiksliau sostinė Briuselis, išsiskiria Molenbeku – rajonu, kuriame gyvena iš esmės vien musulmonai ir kur miesto valdžia nelabai ką gali padaryti. Šis rajonas nelabai seniai buvo tapęs tikra teroristų irštva. Iš čia kilo Ibrahimas el-Bakraoui ir jo brolis Khalidas el-Bakraoui, kurie įvykdė teroro aktus Briuselyje. Čia slėpėsi Paryžiaus išpuolių dalyvis, Belgijoje gimęs Prancūzijos pilietis Salahas Abdeslamas, čia Paryžiaus išpuolius organizavo Abdelhamidas Abaaoudas.
„Politico“ apžvalgininkas Timas Kingas straipsnyje apie Belgijos bėdas teigė, kad dar iki džihadizmo atsiradimo Molenbekas jau buvo gavęs savivaliavimo centro vardą. Bendras Molenbeko gyventojų skaičius – apie 95 tūkst., tai tankiausiai agyvendintas Briuselio rajonas. Iš viso Briuselyje gyvena apie 1,4 mln. gyventojų.
T. Kingas laikosi nuomonės, kad Molenbeko situacija parodo Belgijos valstybės funkcionavimo sutrikimus.
Belgija yra padalinta tarp valonų ir flamų regionų, bet jų tarpusavio koordinacija dažnai sudėtinga ir nevykusi. Jau ilgus metus pasaulio dienraščiai šią šalį vadina „žlugusia valstybe“ arba kelia klausimą, ar ji yra „žlugusi valstybė“. Šiai šaliai sudėtinga suformuoti net vyriausybę, ką kalbėti apie kitų institucijų bendradarbiavimą kovoje su terorizmu.
Labiau turtingas flamų regionas, kurio gyventojai sudaro apie 60 proc. Belgijos gyventojų, visuomet skundžiasi turintis dotuoti ne tokią turtingą Valoniją.
Belgija susiformavo tik 1830 m., joje vyrauja trys valstybinės kalbos – prancūzų, olandų ir vokiečių. Briuselis formaliai yra Flandrijoje, bet turi išskirtinį statusą. Briuselyje yra 19 komunų, kiekviena komuna turi atskiras policijos pajėgas, kalbančias prancūziškai arba olandiškai. Šiuo metu pajėgos apjungtos į 6 vienetus, bet koordinacija tarp jų nėra pati puikiausia.
Belgijos vidinio nekoordinuotumo pavyzdžiu dažnai įvardijama asmens dokumentų gamybos sistema, kuri centralizuota vos 1998 m. Iki tol pasai buvo apie 500 savivaldybių atsakomybė, todėl belgiškus pasus buvo patogu padirbinėti ir vogti.