Per pastaruosius metus jis buvo kviečiamas eksponuoti savo darbus ne tik Lietuvoje, bet ir surengti autorinę parodą žinomoje Berlyno galerijoje „Werkstattgalerie“, o jungtinę – Abu Dabyje. Kūrybinę veiklą nuolat papildo organizacine, rugpjūtį jau antrus metus iš eilės kuruos Šilavoto plenerą.
Pas tapytoją svečiuojamės jo kūrybinėje rezidencijoje Užupio meno inkubatoriuje (UMI) ant Vilnelės kranto. Studija šviesi ir jauki, prie sienos stovi kelios nebaigtos drobės. Iš pirmo aukšto atsklinda dainuojantys balsai – UMI rezidentė vokalistė Milda veda dainavimo pamoką. „Ketinau baigti meistrauti darbo stalą, bet, matyt, triukšmauti teks kitą kartą“,– šypsosi Petras ir kviečia prisėsti.
– Teigiate, kad Suvalkijos regionas – Jūsų kūrybos pradinis taškas. Ar galite plačiau apie tai papasakoti?
– Kiekvienas etnografinis regionas turi savitų bruožų, kuriuos nulėmė susiklosčiusi istorija, regiono kaimynai ir sėslus gyvenimas. Sunku būtų konkrečiai nusakyti kiekvieno regiono atstovams būdingus bruožus ir skirtumus, tai buvo mėginta daryti analizuojant tautosaką ir visuomenėje nusistovėjusius stereotipus, tačiau konkrečiai nustatyti šiuos skirtumus yra labai sunku.
Mano manymu, giminės kartų atstovai, sėsliai gyvendami vienoje vietoje ir matydami nesikeičiančius pavyzdžius, turėjo įgauti tam tikrų būdo ir elgsenos savitumų. Esu iš nedidelio Suvalkijos miestelio, o atsigręžimas į etnografinį regioną, kurio atstovas esu, yra priemonė suvokti šį kraštą, save ir savo kūrybą platesniame kontekste.
– Jūsų darbai sietini su kultūrine atmintimi, istorija. Kodėl Jums patogiau savo būtį suvokti per praeitį, o ne ateitį?
– Tapyba man yra tapomo vaizdo, spalvų, formų kontempliacija, o paveikslo nutapymas yra tam tikras atvaizdo pasisavinimas arba inkorporavimas. Tapydamas supančios aplinkos ar paveldėtos praeities atvaizdus, aš juos tuo pačiu metu ir mąstau. Savivoka atsiranda kažkur pasąmonėje. Šis praeities – tapomų motyvų – ir dabarties – tapybos proceso – susijungimas daro tiesioginę įtaką ateities realijoms.
– Papasakokite apie savo patį pirmą sąlytį su tapyba. Kada tai įvyko?
– Dailės mokyklą lankiau nuo ketvirtos klasės, tačiau į tapybą žiūrėjau kaip į neįdomią pamoką. Pirmą kartą su požiūriu į tapybą kaip į rimtą veiklą susidūriau apie 2000 metus, kuomet tapytojas a. a. Alfonsas Vilpišauskas atvyko kurti į Šilavoto „Davatkyną“ (sakralinis muziejus, Prienų krašto muziejaus padalinys). Pirmaisiais jo viešnagės muziejuje metais į jo veiklą kreipdavau mažai dėmesio, tačiau laikui bėgant man tai pasidarė įdomu. Susipažinau ir su kitais menininkais bei jų kūryba A. Vilpišausko rengiamuose pleneruose. Pirmą kartą aliejiniais dažais tapiau 2007 metais. Juos ir kitas tapymo priemones davė taip pat A. Vilpišauskas.
– Tapote seniai. Ar bėgant metams Jūsų kūrybos kryptys kinta? Jei taip, kas lemia šią kaitą?
– Kaitai įkvepia aplinka, nes, keičiantis jai, keičiuosi ir aš. Nors kūrybos kryptis nuo pat pradžių buvo ir tebėra introspekcinė, raiškos stilistika kito ir tebekinta. Kaitą suprantu kaip teigiamą dalyką. Kiekvienam meniniam projektui ir paveikslui ieškau tinkamo tapybos būdo, kuris padėtų idėjai. Aišku, aplinka nėra vienintelis faktorius. Tai ir tapybos kaip amato įvaldymas, tiek jos istorinio konteksto, tiek ir technikos prasme. Tai kaip kalba: gerai ją mokant, galima daug ką sužinoti ir papasakoti.
– Koks jausmas aplanko žiūrint į savo personalinių darbų parodą? Kokioms ruošiesi dabar?
– Prieš keletą mėnesių parengiau projektą-parodą Vinco Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje. Tai galima būtų pavadinti kūrybiniu projektu, nes idėja buvo sukurti tapybos darbus konkrečiai vietai ir konkrečiam laikmečiui. Kūriniai stilistiškai skiriasi nuo visos kitos mano kūrybos. Žiūrint į šią parodą, neatrodo, kad juos sukūriau aš. Ir tai yra įdomu. Dažniausiai apžiūrinėti kitų parodas patinka labiau nei savo, nes savo paveiksluose žinau ir matau klaidas, ką būtų galima pataisyti, ką daryčiau kitaip. Tik žiūrint į pirmuosius tapybos bandymus sukyla sentimentai.
Prieš keletą savaičių Klaipėdos „Baroti“ galerijoje atidariau personalinę parodą, joje pristačiau pastarųjų ketverių metų kūrybą. Nors išeksponuota ne tiek ir daug (12 paveikslų), tačiau pavyko įdomi paroda – įdomi ta prasme, kad galėjau pamatyti kelerių metų kūrybos retrospektyvą. Paprastai dauguma paveikslų būna studijoje atsukti į sieną, o šioje parodoje atsirado galimybė man pačiam apžvelgti tai, ką sukūriau. Pamatyti, kokiomis kryptimis tapyba vedė iki dabartinio kūrybos suvokimo.
– Kaip atrodo Jūsų kūrybinis procesas? Galbūt turite savų ritualų?
– Kai tik pradėjau tapyti, savotišku ritualu buvo tapę susikalti porėmį, užtempti ir paruošti drobės paviršių. Tai trukdavo keletą dienų, tuomet jau tapydavau. Tik dabar suprantu, kad tai mane paruošdavo atsakingiau žiūrėti į tapybos procesą. Juk tam ritualai ir skirti.
Į kūrybos procesą žiūriu kaip į darbą. Mylimą darbą. Atsikeliu ryte ir einu į studiją kurti. Tapyba ir atvaizdo sukūrimas yra archajiškas veiksmas. Jau minėtasis kažko inkorporavimas, kieno atvaizdas sukuriamas. Ir šis aspektas man yra labai svarbus, todėl tapyti pradedu tik su konkrečia mąstysena. Ją nusistatyti padeda muzika, rašymas. Tai irgi būtų galima pavadinti ritualu prieš tapymo veiksmą.
– Jei paprašytume įvardyti tris reikšmingiausius tapybos darbo elementus, kas tai būtų?
– Jau kuris laikas savęs klausiu, kodėl tapau. Ir tik neseniai pasirodė atsakymo į šį klausimą kontūrai. Iki tol, beveik metus, visai negalėjau tapyti – nemačiau prasmės. Priežastis ir yra vienas iš tapybos darbo elementų. Tai – paveiksle atsirandanti šviesa, kuomet surenkamas arba pataikomas koloritas. Kai tai pavyksta, paveikslas šviečia iš savęs. Tai yra vienas iš tapybos išskirtinumų. Jeigu tapybos darbas technologiškai gerai sukurtas, koloritas beveik nepakitęs išlieka šimtmečius.
Antras – tapybos darbo išgyvenimas. Tam tikros idėjos, kuri yra kūrėjui svarbi, išgyvendinimas ant drobės ar kitokio paviršiaus. Jeigu paveikslas kurtas iš vidinio poreikio arba norint perteikti pačiam kūrėjui svarbią idėją, tai paveiksle iškarto matosi. Šis elementas yra glaudžiai susijęs su trečiuoju – originalumu.
– Ar buvimas menininku/tapytoju šiuolaikiniame pasaulyje yra iššūkis? Jei taip, kodėl?
– Nežinau, ar tai iššūkis. Kiekviena specialybė, nebūtinai menininko, yra iššūkis, jeigu šalia specialybės yra siekis tobulėti ir atlikti savo darbą kiek galima geriau. Galbūt iššūkis yra nepasiduoti greitam tempui, būti neišsibarsčiusiam, o susikaupusiam ties vienu darbu, kuris kartais užima nemažai laiko.
– Kiekvienam menininkui yra tekę susidurti su kritika ar skeptišku požiūriu į tai, ką jis daro. Kaip jūs susidorojate su kritika, kaip reaguojate?
– Jeigu tai, ką kuri, pačiam yra svarbu, kažkieno skeptiškas požiūris tampa antraeiliu. Aišku, konstruktyvi kritika yra gerai. Ji padeda pažiūrėti į savo kūrybą iš šalies, o kartais tai išeina į sveikatą.
