„Dvi ekonomikos yra: Vilnius ir visa kita ir, tikėtina, kad taip tęsis ir toliau. Vilniaus regionas sudaro 40 proc. BVP. Pajamų lygis šiame regione du-tris kartus viršija pajamų vienam gyventojui lygį visoje Lietuvoje. Akivaizdu, kad šie skaičiai leidžia mums išskirti Vilnių kaip ypatingą regioną“, – šeštadienį pareiškė R. Kuodis.
Jis atkreipė dėmesį, kad Vilnius yra vienintelis regionas, kuris nepraranda gyventojų, tuo metu visur kitur prarandama 10–25 proc. žmonių ir tai, pasak ekonomisto, „yra jų tragedijos priežastis“.
Tačiau, R.Kuodžio teigimu, ignoruodami šią tendenciją politikai vis vien investuoja į infrastruktūrą regionuose, brangius projektus, kurie krauna politinį kapitalą, tačiau neduoda realios naudos.
Investuojama į beprasmius projektus
Pasak R.Kuodžio, nors regionuose ekonominis ciklas nerodo atsigavimo požymių, politinė logika diktuoja kitokį požiūrį ir regionų politikai stengiasi investuoti į didelius ir įspūdingus projektus: naujų pastatų statybą, mokyklų, kurias netrukus reikės uždaryti, renovaciją.
„Turime dvi ekonomikas, viena iš jų sukasi gerajame cikle: žmonių nemažėja, žmonių ateityje tik daugės, tai reiškia gausią paklausą, dideles investicijas nepaisant to, kad Vilniuje darbo jėga yra brangi. (...) Kita, regioninė ekonomika sukasi priešingame cikle: mažėja žmonių, infrastruktūros investicijos, kurios buvo padarytos ir dabar daromos vis sunkiau užguls tas ekonomikas. Investicijos turi dvi puses - jos padeda kažką padaryti, bet jas reikia išlaikyti, todėl reikia surasti protingą pusiausvyrą“, – kalbėjo ekonomistas.
„Bet koks beprasmiškiausias projektas, kad ir žolės ravėjimas Balbieriškyje, pasamdys tūkstantį žmonių ir tai bus laikoma nauda, nors tai bus kaštai“, – pabrėžė jis.
R. Kuodis pastebėjo, kad regionuose liekant mažą perkamąją galią turintiems asmenims, kurie nėra ekonomiškai aktyvūs, ten nyksta ir verslas.
„Investicijos paradoksaliai koncentruojasi didžiausių darbo kaštų regione, tačiau ten yra ir paklausa. Kas iš to, kad tu pastatysi kavinukę ar parduotuvėlę regione, jeigu ten užeina trys žmonės?“ – kalbėjo ekonomistas.
Jam pritarė ir Šiauliuose dirbantis verslininkas, „Baltic Champs“ įkūrėjas Kęstutis Juščius, kuris pastebėjo, kad „mega projektai kuriami vardan to, kad jie būtų, o maži projektai nevystomi, nes jiems nėra pinigų“.
Jo teigimu, problemą būtų galima išspręsti didinant turto mokestį, kuris priverstų verslą pasvarstyti, ar verta statyti naują biurą didžiuosiuose miestuose, ar vietoje to investuoti į pigesnį nekilnojamąjį turtą regione.
„Vienoje vietoje statome daugiaaukščius, kad žmones susodintume, kitur miršta miestas ir teks juos nugriauti“, – kalbėjo K. Juščius.
Regionams – savas identitetas
Diskusijoje taip pat dalyvavę savivaldybių politikai laikėsi kitos nuomonės: Kauno vicemero ir Savivaldybių asociacijos atstovų teigimu, regionams reikėtų liautis lygintis su didžiaisiais miestais ir rasti savo tapatybę.
Pasak Savivaldybių asociacijos vadovės Romos Žakaitienės, atsižvelgus į Lietuvos demografinę situaciją būtų prasminga regionuose įrengti paslaugas, patrauklias vyresnio amžiaus žmonėms.
„Jeigu galvotume apie tai, kad vyresnio amžiaus žmonės senatvėje galėtų rinktis gyvenimą nebūtinai Vilniuje ar Klaipėdoje, paslaugos galėtų atsirasti jiems reikalingos ir tai būtų vystoma, galbūt tai būtų visiškai kitokie regionai“, – siūlė R. Žakaitienė.
Panašios nuomonės laikėsi ir Kauno vicemeras Simonas Kairys, kuris pabrėžė, kad Vilnius visuomet išliks traukos centru, o pastangos tai keisti dirbtinai nieko nepakeis.
„Mums reikia liautis žiūrėti į Vilnių, lenktyniauti su sostine“, – kalbėjo politikas.
Jis pripažino, kad mažėjant gyventojų skaičiui didele problema tampa infrastruktūros perteklius, o jos mažinimas tampa nepopuliariu sprendimu, kurį politikams sunku priimti. S.Kairio teigimu, vienas geriausių pavyzdžių – mokyklos, kurios buvo statytos galvojant apie gerokai didesnę populiaciją miestuose.
Pasak vicemero, net ir Kaunui didžiausiu iššūkiu tampa patrauklių darbo vietų kūrimas, o ši problema dar didesnė mažuose miestuose, galinčiuose pasigirti puikia infrastruktūra, neperpildytomis mokyklomis ir pigiu būstu vaizdingose vietose, tačiau stokojančiuose galimybių jauniems žmonėms realizuoti save.
„Žmonės ten nevažiuoja ir negyvena, nes ratas vis tiek apsisuks ir mes grįšime prie to paties teiginio, kad trūksta gerai apmokamų darbo vietų“, – kalbėjo S. Kairys.