Tačiau yra pora taisyklių, į kurias vertėtų atsižvelgti. Pirma taisyklė: kai staiga kyla kokia nors problema, verčiausia apsilankyti pas veterinarą. Jūs tik veltui vargsite, stengdamiesi išspręsti elgesio problemą, kurią lėmė sveikatos sutrikimas.
Štai vienas žmogus mėgino perauklėti šunį, kurio pūslė, kaip paaiškėjo, buvo sutrikusi. Antroji taisyklė: jums, kaip tyrėjui, reikėtų atsekti, dėl ko kilo staigūs elgesio pokyčiai. Gal kas nors bauginančio įvyko šalia jūsų šuns dubenėlio? Gal krito kėdė ar įsijungė signalizacija? Net ir arbatinuko švilpimas gali išvesti iš pusiausvyros nervingus šunis ir tada jie ėdimą ima sieti su tuo grėsmingu dalyku. Jei įtariate, kad kažkas galėjo įvykti, perneškite dubenėlį į kitą kambario vietą.
Kartais šuns baimė būna tokia stipri, kad jam reikia, jog pakeistų aplinka. Problema būtų išspręsta, jei jis imtų maitintis kitame kambaryje. Taip pat pamąstykite, ar nevertėtų įsigyti naujo keramikinio ar nerūdijančio plieno dubenėlio, iš kurio augintiniui būtų malonu ėsti. Plastikinis lengvai susibraižo, išlaiko nemalonius kvapus ir bakterijas. Įdėdami kokio nors skanėsto po kelis kartus per dieną jūs įpratinsite augintinį prie naujojo dubenėlio ir tada jis jau pamėgs naująjį indą. Dar atkreipkite dėmesį, ar prie jūsų augintinio antkaklio nėra kokių metalinių papuošalų ar plokštelių, nes jų dzingsėjimas į metalinio dubenėlio kraštą gali erzinti jautrią augintinio klausą.
Kai kurie šunys negali susikaupti ėsdami. Štai vienas šiek tiek paragauja maisto, paskui nueina ir reikia jį šaukti atgal, kad viską suėstų. Kai visi susirenka apie ėdantį šunį, tai susirinkusieji visi kaip vienas tampa paklusniais gaujos nariais, klusniai laukiančiais maisto likučių. Tada jūsų šuo pasijunta lyderiu. Todėl verčiau, kai jam laikas maitintis, uždarykite jį į narvą ar į kokią nedidelę, ramią patalpą. Svarbu, kad jis galėtų susikaupti, kad niekas jo neblaškytų ir jis galėtų ramiai pasimaitinti. Po 20 minučių maitinimosi paimkite likučius (tačiau tai netinka mažoms veislėms). Kai ateis kito maitinimosi metas, jūsų šuo turi domėtis maistu pats.
Kartais būna taip, kad šuo suėda kokį netikusį dalyką. Gal kada girdėjote tokį pramaną, kad pašėrus šunį duona, susitvarko jo skrandis? Šiuo atveju tai yra gryna tiesa, o ne pramanas, bent jau esant tam tikroms aplinkybėms. Štai trys situacijos, kada duona tikrai gali padėti:
1. Šuo suėdė objektą su aštriais kampais ar kraštais. Šunys mėgsta graužti kaulus, tačiau kartais jie suėda ir smulkias aštrias atplaišas. Taip pat žinoma, kad šunys yra prariję adatų, vinių, iešmelių ir dar visokiausių daiktų. Aštrūs kampai ar kraštai gali sužaloti virškinamąjį traktą, gali sužeisti, pradurti žarnas ir tada jų turinys užlies aplinkinius plotus. Jei tai nutinka pilvo ertmėje, galima laukti peritonito ir fatališkos pabaigos. Kai šuo suėda duonos, tai duona aplimpa svetimkūnį ir jis saugiau praeina virškinamuoju traktu. Duona taip pat apsaugo stemplę ir šuo pagaliau išvemia objektą, arba jam duodama vaistų, kad išvemtų. Kai kurie žmonės rekomenduoja baltą duoną, kai kurie – su grūdais, tačiau skirtumo nėra.
2.Tačiau ką daryti, jei šuo suėdė virvelę, ar ilgą gabalą siūlo ar ką nors panašaus?
Ilgi virvelės gabalai, siūlai yra vadinami „tiesiniais svetimkūniais“. Dažnai tokio svetimkūnio vienas galas užkliūna ir įsitvirtina kur nors virškinamajame trakte. Kai tai įvyksta, tai žarnos susitraukia kaip akordeono dumplės ir negali normaliai veikti. Negydant tokie gabalai taip pat gali sukelti peritonitą. Jei šuo suėda duonos, tai tas prarytas siūlas aplimpa duona, susivynioja į gabalą ir gali lengviau keliauti virškinamuoju traktu.
Jei nevirškina šuns skrandis? Tą dažnai patiria žmonės. Čia vėl gali padėti duona. Kas gi vyksta? Duona veikia kaip kempinė ir sugeria tai, kas nesuvirškinama, tačiau jei šuo vemia dažniau nei du kartus, labai viduriuoja, jei jis mieguistas, kreipkitės tiesiai į veterinarijos kliniką.
Šunys, kuriems nusibosta konservuotas ar sausas maistas, gali pradėti ėsti bet ką, kad ir purvą. Ypač tuo pasižymi sergantys šunys, nes purve yra tokių mineralų kaip cinkas, kalis, magnis, geležis. Nieko tokio, jei jūsų šuo suės keletą grumstų, bet jei jis pradės maitintis vien purvu, teks kreiptis pas veterinarą. Kai kurie šunys ėda savo išmatas. Dažniausiai tai daro iš nuobodulio, be to, motinos dažnai gamtoje suėda savo jauniklių išmatas, kad nepriviliotų grobuonių. Maži šuniukai sugrauš viską, kas įdomiai kvepia – šiukšles, apatinius baltinius, purvinas kojines. Tačiau reikia nepamiršti, kad tiek šunys, tiek katės nemėgsta apkartusio, sugižusio maisto. Dubenėlius reikia plauti taip dažnai, kaip ir mes plauname indus.