Emilijos Redžo „Grissin Bon“ klubas, kuriame lietuvis žaidė praėjusius tris sezonus, tikėjosi veteraną išsaugoti dar metams, tačiau šis nusprendė padėti tašką.
Klubo prezidentė Maria Licia Ferrarini sunkiai susitaikė su tokiu Lietuvos krepšininko sprendimu.
„Brangus Rimai, pasiilgsime jūsų. Būna akimirkų, kai neįmanoma surasti tinkamų žodžių, kuriais išreikštum, kaip jautiesi. Viena tokių dienų yra ši. Priimti mūsų kapitono R. Kaukėno sprendimą baigti karjerą yra labai sunku, kaip ir komentuoti. Rasime būdą, kaip susitaikyti su tuo, pasveikinti jį bei padėkoti už viską, ko jis ir nusipelno“.
Atsisveikindamas su krepšiniu, lietuvis išplatino atvirą laišką.
Krepšinis.lt pateikia viso jo vertimą:
„Po to, kai turėjau šiek tiek laiko pamąstyti apie pasibaigusį sezoną, apie savo karjerą ir šeimą, nusprendžiau užversti šitą savo gyvenimo puslapį ir pasitraukti iš krepšinio.
Tai, be jokios abejonės, buvo pats sunkiausias sprendimas mano gyvenime, kurio didžiąją dalį ir užėmė krepšinis. Krepšinis man, mano šeimai ir draugams buvo neįtikėtina patirtis, kuri padėjo suprasti ir įvertinti tikrąsias šeimos vertybes, suteikė išskirtines gyvenimo pamokas, padovanojo pergalių džiaugsmą ir pralaimėjimų liūdesį...
Už visas pozityvias akimirkas ir tas sunkias, kurias įveikiau, turiu padėkoti savo tėvui ir motinai, savo mokytojams JAV, žmonai, dukroms, treneriams ir komandos draugams, vadovams, medikams ir teisėjams, kurie pakentė užsispyrusį lietuvį.
Taip pat dėkoju visiems draugams ir visiems tiems, kurie man padėjo kiekviename mano kelio žingsnyje... Žinau, kad jums nebuvo lengva klausytis mane kalbančio vien apie krepšinį, girdėti mane vis tariantį ir tęsiantį „tiek neužtenka... taip negerai... reikia kažko daugiau... spauskime daugiau... turime padaryti geriau“. Ir įsivaizduokite visą tai su mano lietuvišku akcentu!!! Bent jau tikiu, kad arbitrai, sužinoję apie mano pasitraukimą, bus tarp laimingiausių žmonių.
Daugelyje vietų, bet ypač Emilijos Redže, nors turėčiau paminėti ir Seton Holą, Sieną bei Lietuvos rinktinę, sutikau didžius draugus ir fantastiškas asmenybes, sirgalius, kuriuos nešiosiuosi savo širdyje už jų meilę. Visi jūs mūsų šeimai reiškėte kažką milžiniško, nes lydėjote mane, mus ir komandą kiekvieną akimirką.
Priėmiau šį sudėtingą sprendimą dėl įvairių priežasčių, bet pirmiausia dėl sveikatos. Nenoriu vėl susižeisti 2, 3 ar 4 mėnesiams ir rizikuoti tuo, kad galbūt prireiks dar vienos operacijos, bei taip pakenkti komandai. Manau, kad dabar yra tinkamas metas padaryti erdvės jaunesniems vaikinams ir jiems patikėti daugiau atsakomybės, tuo labiau, kad visi matome, jog jie yra pajėgūs su ja susitvarkyti.
Taip pat man reikia šiek tiek laiko, kad galėčiau suprasti, ką noriu veikti toliau. Noriu surasti sritį, kurioje galėčiau tobulėti ir augti kaip asmenybė, susidurti su įvairiais naujais išbandymais ir iššūkiais, kad galėčiau tapti visais aspektais geresniu žmogumi. Žinoma, tęsiu ir savo labdaringą misiją, kad padėčiau tiems, kuriems to labiausiai reikia...
Galiausiai, norėčiau pasakyti, kad niekas iš mūsų neatėjo ten, kur yra, vienas. Galbūt ta pagalba, kurios sulaukėme, buvo tokia natūrali arba beveik nematoma, bet labai svarbu tai pripažinti ir ištarti „ačiū“! Dėl šios priežasties turiu išreikšti savo dėkingumą visiems jums už tai, kad visą šį laiką buvote mano gyvenimo dalimi. Esate iš tikrųjų ypatingi. AČIŪ!““
Du kartus iš eilės mažo miestelio komandą į Italijos čempionato finalą išvedusiam R. Kaukėnui karjeros nepavyko užbaigti su dar vienu trofėjumi kišenėje – serijoje 2-4 pralaimėta Milano „Emporio Armani“ ekipai.
Per šias šešerias rungtynes 192 cm ūgio gynėjas vidutiniškai rinko 13,6 taško ir 2,4 rezultatyvaus perdavimo, o pirmame serijos mače pagerino asmeninį finalų rezultatyvumo rekordą, įmetęs net 27 taškus.
„Man teko prieš jį gintis, tai galiu patvirtinti, kad jis bėgioja kaip nenormalus. Nėra taip, kad jis gauna perdavimą ir meta laisvas – jis 40 minučių bėgioja kaip išprotėjęs“, – pasakojo Italijos čempionu tapęs Mantas Kalnietis.
Verta pažymėti, kad visa tai po dviejų sezone patirtų traumų – nestipriai plyšusio šlaunies raumens ir skilusio peties kaulo bei jame plyšusio raumens. Negana to, su pastarąja trauma lietuvis žaidė net du mėnesius!
Apskritai R. Kaukėnas tapo trečiu vyriausiu ir antru rezultatyviausiu Italijos pirmenybių istorijoje finale žaidusiu krepšininku. Pirmame mače ant parketo jis žengė būdamas 39-erių metų ir 63 dienų amžiaus, o finaluose iš viso jau yra pelnęs net 441 tašką.
Didžiąją dalį savo karjeros, kurią po studijų JAV pradėjo 2000-aisiais, lietuvis praleido Sienos „Montepaschi“ klube ir su juo Italijos pirmenybių laimėtoju tapo penkis kartus – 2007, 2008, 2009, 2011, 2012 metais.
Per savo karjerą jis dar yra atstovavęs Izraelio, Belgijos komandoms, karališkajam Madrido „Real“ klubui, o Lietuvoje po sezoną vilkėjo tiek Vilniaus „Lietuvos ryto“, tiek Kauno „Žalgirio“ marškinėlius. Su pastarąja ekipa R. Kaukėnas 2012-2013 metų sezone iškovojo LKL čempiono žiedą.
Po 2012 metų Londono olimpinių žaidynių jis karjerą baigė ir Lietuvos rinktinėje, su kuria 2007-aisiais Ispanijoje pasidabino Europos čempionato bronzos medaliu.
