Atsirado aibė profesijų, kurios, tiesą sakant, yra betikslės. Daugybė žmonių, ypač Europoje ir Šiaurės Amerikoje, leidžia savo gyvenimą, vykdydami užduotis, kurios, jų pačių slaptu įsitikinimu, yra beprasmiškos. Tai daro neišmatuojamą moralinę ir dvasinę žalą, drumsčia kolektyvinę pasąmonę, tačiau apie šį reiškinį beveik niekas nekalba.
Kodėl Keyneso išpranašautoji utopija, kuria nuoširdžiai tikėta dar 7-ajame dešimtmetyje, taip ir neišsipildė? Paprastai aiškinama, esą ekonomistas nenumatė, kad įvyks toks staigus konsumerizmo šuolis. Gavę teisę rinktis, kas geriau, ar trumpesnė darbo diena, ar žaisliukų ir pramogų gausa, žmonės pasirinko antrąjį variantą.
Tai graži pamokanti pasakėčia, bet užtenka bent akimirką rimčiau susimąstyti, kad suprastume, kokia ji melaginga. Žinoma, nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio iki dabar atsirado iš tikrųjų daug naujų darbų ir pramonės šakų, tačiau tik nedidelė jų dalis yra susijusi su iPhone’ų, sušių ar įmantrių sportbačių gamyba ir prekyba.
Tad kokie tie naujieji darbai? Neseniai JAV atliktas lyginamasis tyrimas, kaip darbo sektoriai buvo pasiskirstę 1910 m. ir 2000 m., gerai nušviečia situaciją (beveik tokie pat rezultatai gauti ir Jungtinėje Karalystėje). Per pastaruosius šimtą metų drastiškai sumažėjo žmonių, dirbančių pramonėje, žemės ūkyje ar patarnaujančių turtuoliams.
O įvairių „specialistų, vadovų, pardavimo vadybininkų ir paslaugų sektoriaus darbuotojų“ padaugėjo tris kartus, dabar jie sudaro jau ne „ketvirtadalį, o tris ketvirtadalius visų dirbančiųjų“. Kitaip sakant, didžioji dalis darbų, susijusių su gamyba, kaip Keynesas ir pranašavo, yra automatizuoti (net jei turėsime omenyje milžinišką skaičių žmonių, kurie dirba Kinijos ir Indijos pramonės sektoriuje, jie visų pasaulio gyventojų atžvilgiu vis tiek sudarys mažesnį procentą, negu buvo prieš šimtą metų).
Bet, užuot mažinus darbo trukmę, kad žmonėms būtų suteikta galimybė užsiimti norima veikla, siekti savo tikslų, leisti laiką taip, kaip jie trokšta, buvo išpūstas net ne tiek „paslaugų“, kiek administracinis sektorius, prikurta tokių naujų „darbo nišų“, kaip antai finansinės paslaugos ar telerinkodara, neregėtai išpampo administracinis aukštojo mokslo ir sveikatos apsaugos įstaigų aparatas, žmogiškųjų išteklių, korporatyvinės teisės, viešųjų ryšių sektoriai. Čia neįtraukti darbai, susiję su minėtų sektorių apsauga, techniniu palaikymu ir kitomis paslaugomis – tarkime, šunų prausikai, picų išvežiotojai, dirbantys visą parą, reikalingi vien todėl, kad dauguma žmonių tiek daug dirba.
Šiuos darbus vadinu beprasmiškais.
Lyg kažkas tyčia juos kurtų vien tam, kad nesiliautume dirbę. Būtent čia ir slypi paslaptis. Kapitalizme taip neturėtų atsitikti. Neproduktyvioje Sovietų Sąjungoje, kur darbas buvo ne tik teisė, bet ir šventa pareiga, sistema sukurdavo tiek darbo vietų, kiek pati užsimanydavo (todėl apytuščiame sovietiniame gastronome triūsdavo būrys darbuotojų, kad parduotų kokį gabaliuką deficitinės mėsos). Tačiau rinkos ekonomika tokį kazusą turėtų lengvai išspręsti. Remiantis ekonomine logika, pelno siekianti įmonė niekada nešvaistys pinigų darbuotojams, kurių jai nereikia. Ir vis dėlto elgiamasi būtent taip.
Kai įmonės vadovybė nusprendžia sumažinti darbuotojų skaičių, daugiausia atleidžia tų, kurie ką nors gamina, gabena, taiso ar prižiūri, todėl kitiems gamintojams, gabentojams, taisytojams ar prižiūrėtojams padidina darbo krūvį. Neaiškūs burtai, kurių kilmė niekam nežinoma, lemia, kad popierius stumdančių darbuotojų skaičius nenumaldomai auga, vis daugiau žmonių, panašiai kaip kadaise Sovietų Sąjungoje, dirba po 40, net po 50 valandų per savaitę. Tačiau, kaip Keynesas ir numatė, efektyviai dirbama tik 15 valandų per savaitę, didžioji laiko dalis praleidžiama, rengiant motyvacinius seminarus ir juose dalyvaujant, atnaujinant savo Facebook profilius arba internetu atsisiunčiant TV serialus.
Atsakymas, kodėl taip yra, susijęs ne su ekonomika, bet su politika ir morale. Valdančioji klasė suprato, kad laiminga ir produktyvi visuomenė, turėdama daug laisvo laiko, darosi pavojinga (prisiminkite, kas nutiko, kai pradėta prie tokio modelio artėti 7-ajame dešimtmetyje). Beje, valdantieji ypač palaiko įsitikinimą, esą darbas pats savaime yra moralinė vertybė, o žmogus, kuris nenori didžiosios sąmoningo gyvenimo dalies praleisti, paklusdamas griežtai darbo disciplinai, yra nieko vertas.
Vieną kartą, besvarstant, kodėl Jungtinės Karalystės universitetuose nuolat gausėja biurokratinių prievolių, šovė į galvą mintis apie vieną iš galimų pragaro įvaizdžių. Pragaras – tai sambūris žmonių, kurie didžiąją laiko dalį praleidžia, dirbdami darbą, kurio nemėgsta ir ne itin gerai sugeba atlikti. Tarkime, jie puikūs baldžiai, tačiau didžiąją laiko dalį praleidžia kepdami žuvį, nes darbdavys taip liepė. Tiesą sakant, keptos žuvies niekam nereikia, tiksliau tariant, jos reikia labai nedaug. Bet darbuotojus užvaldo apmaudas vien pagalvojus, kad jų bendradarbiai galbūt daugiau laiko praleidžia gamindami baldus negu vykdydami savo pareigą kepti žuvį. Todėl pagrindinis visų užsiėmimas yra žuvies skrudinimas, ir netrukus dirbtuvė pritutinama niekam nereikalingos, prastai iškeptos žuvies.
Manyčiau, tai gana tiksliai iliustruoja mūsų visuomenės moralę.
Suprantu, kad tokie argumentai išprovokuos prieštaravimų audrą: „Kas tu toks, kad spręstum, kurie darbai yra išties reikalingi“? „Ką apskritai reiškia „reikalingumas“? „Esi antropologijos profesorius, kokia gi iš tavęs „nauda“?“ Ir iš tikrųjų mano profesija, daugelio bulvarinės žiniasklaidos skaitytojų požiūriu, – puikus socialiai beprasmiškos veiklos pavyzdys. Tam tikru atžvilgiu jie visiškai teisūs. Socialinės naudos neįmanoma išmatuoti objektyviai.
Negalėčiau žmogui, kuris tiki savo darbo prasmingumu, sakyti, kad jo darbas iš esmės beprasmis. Neseniai susitikau mokyklos laikų draugą, su kuriuo nesimatėme nuo tada, kai buvome dvylikmečiai. Nustebau, sužinojęs, kad per tą laiką jis spėjo tapti poetu, vėliau roko grupės lyderiu. Keletą kartų girdėjau jo atliekamas dainas per radiją, bet nė nenutuokiau, kad tai senas mano pažįstamas. Jis išties buvo puikus, kūrybingas muzikantas, savo kūryba ne vienam žmogui praskaidrinęs kasdienybę. Tačiau pora grupės albumų patyrė nesėkmę, pasirašyti naujo kontrakto jam nepavyko, ėmė vis giliau klimpti į skolas, kaip tik tuo metu gimė duktė…
Susidariusi situacija, draugo žodžiais tariant, privertė jį, kaip ir daugelį vilties netekusių žmonių, priimti banalų sprendimą – studijuoti teisę universitete. Dabar jis dirba teisininku vienoje garsioje Niujorko įmonėje, tačiau net neklausiamas pripažino, kad, jo manymu, tai visiškai beprasmiškas, nieko gero pasauliui neduodantis darbas, kuris net neturėtų egzistuoti.
Ši istorija kelia daugybę klausimų. Visų pirma, kokia yra mūsų visuomenė, jeigu jai nereikia talentingų poetų, muzikantų, tačiau nuolat stinga teisininkų? Atsakymas: kadangi didžiąją pasaulio turtų dalį kontroliuoja 1proc. žmonių populiacijos, tai vadinamoji „rinka“ yra atspindys to, kas naudinga ir svarbu to vieno procento, o ne kieno nors kito nuomone.
Antra, mano draugo istorija rodo, kad žmonės, dirbantys beprasmiškus darbus, galiausiai ima tai suvokti. Tiesą sakant, net nežinau, ar esu sutikęs kokį nors bendrovės teisininką, kuris nemanytų, kad jo darbas beprasmis.
Tas pats galioja ir anksčiau minėtoms naujoms verslo šakoms. Susidarė nauja specialistų klasė. Jos atstovą sutikę vakarėlyje, nesigirkite, kad dirbate kažką, kas galėtų būti laikoma įdomiu ir naudingu darbu (pavyzdžiui, esate antropologas), nes tada beveik nieko nesužinosite apie jų profesiją. Bet po keleto kokteilių pasipils nuoskaudos dėl to, koks beprasmiškas ir kvailas yra jų darbas.
Tai siaubingas psichologinis smurtas. Kaip galima apskritai kalbėti apie orų darbą, jeigu žmogus slapčia galvoja, kad jo profesija net neturėtų egzistuoti? Argi tai gali nekelti pykčio ir apmaudo? Vis dėlto visuomenės pykčiui suvaldyti buvo rastas būdas (tiesa, keistokas). Kaip ir žuvies kepėjų atveju, pyktis nukreipiamas į tuos žmones, kurie dirba prasmingus darbus.
Pavyzdžiui, mūsų visuomenė, atrodo, laikosi nerašytos taisyklės: kuo labiau ir akivaizdžiau žmogaus darbas naudingas kitiems, tuo prasčiau jis apmokamas. Sunku rasti objektyvų matą, tačiau norėdami susigaudyti užduokime sau klausimą, kas atsitiktų, jei visų šių darbuotojų paprasčiausiai neliktų?
Tarkime, jei staiga pranyktų slaugės, šiukšlių vežėjai arba mechanikai, pasekmės būtų katastrofiškos. Sunku įsivaizduoti gyvenimą be mokytojų ar dokų darbininkų, o be mokslinės fantastikos rašytojų ar muzikantų jis taptų gerokai niūresnis. Tačiau nėra visiškai aišku, ką prarastų žmonija, jei pranyktų privataus akcinio kapitalo įmonių generaliniai direktoriai, lobistai, viešųjų ryšių specialistai, aktuarijai, pardavėjai telefonu, antstoliai ar teisiniai patarėjai. (Daugelis įtaria, kad nuo to gyvenimas tik pagerėtų.)
Vis dėlto išskyrus keletą plačiai populiarinamų išimčių (pavyzdžiui, gydytojai uždirba lyg ir neblogai), minėta taisyklė dėl atlygio už darbą veikia nusistebėtinai tiksliai.
Dar menkiau pagrįstas, nors plačiai įsigalėjęs, yra įsitikinimas, esą taip ir turi būti. Tai viena iš slaptų dešiniojo populizmo stiprybių. Antai bulvariniai leidiniai kursto pasipiktinimą Londono metro darbuotojais, sustabdžiusiais savo veiklą, kol derėsis dėl darbo sąlygų. Ir nors vien tas faktas, kad šie darbuotojai gali sutrikdyti susisiekimą visame Londone, įrodo jų profesijos svarbą, susidaro įspūdis, kad būtent tai žmones ir nervina.
Dar aiškiau tas matyti JAV, kur respublikonams pavyko nuteikti visuomenę prieš mokytojus ir automobilių industrijos darbininkus dėl tariamai per didelių jų algų ir priedų (bet ne prieš mokyklų administracijos darbuotojus ar automobilių pramonės valdytojus, kurie ir sukėlė didžiausias problemas). Tarsi priekaištautų: „Bet juk jūs turite tikrus darbus! Galite mokyti vaikus! Gaminti automobilius! Ir jums vis tiek užtenka akiplėšiškumo reikalauti viduriniosios klasės lygio pensijų ir sveikatos apsaugos?“
Jei kas nors norėtų sukurti specialų darbo režimą, tinkamą palaikyti finansų sektoriaus įmonių galiai, vargu, ar išrastų ką nors tobulesnio už dabartinę sistemą. Tikri, produktyvūs darbuotojai yra negailestingai išnaudojami. Visi kiti padalijami į dvi grupes – mažesniajai priklauso nuolat bauginami ir peikiami bedarbiai, o didesniajai – tie, kurie gauna atlyginimą iš esmės už tai, kad nieko nedaro.
Šie (vadovai, administratoriai ir t. t.) užima vietas, tarsi specialiai sukurtas tam, kad galėtų susitapatinti su valdančiąja klase, ypač su finansų sferos rykliais, ir nekenčia visų tų, kurių darbas turi aiškią ir nenuneigiamą socialinę vertę. Žinoma, ši sistema nebuvo kuriama sąmoningai, ji atsirado po beveik šimtmetį trukusių bandymų ir klydimų, tačiau tik ja galima paaiškinti, kodėl dirbame daugiau nei tris ar keturias valandas per dieną.
