Štai ir dabar „Arkos“ galerijoje atidaromoje parodoje „Kita pusė“ K. Musteikio skulptūros, instaliacijos, nuotraukos daugiausia grindžiamos pasaulio istorijos įvykiais. K. Musteikis – ne tik jos mėgėjas, bet ir nemažas istorijų pasakotojas. Tarkime, ekspozicijoje į akis iškart krinta įvairių spalvų stiklainiai. Jų sultyse užkonservuoti sovietiniai banknotai, medaliai, ordinai. Nepriklausomybės laikais K. Musteikio bičiuliai vakariečiai vis prašė atsiųsti sovietinių garbės ženklų. Ironizuodamas menininkas sukūrė instaliaciją „Džemas ateičiai, arba Linkėjimai Ilja Kabakovui“.
Kai kurie skulptoriaus pasakojimai – glausti lyg aforizmai. Štai į kelmą įvarytas kirvis, pasak autoriaus, byloja apie kolaboravimą: įnagis mediniu kotu skirtas medžiams kirsti („Kolaboravimas“).
Instaliacija „Laužavietė“ su pelenuose žėrinčiomis žarijomis ir sovietiniais vandens maišais – primena neužgyjančias Antro pasaulinio karo žaizdas, holokausto istoriją, kuri bet kada gali vėl įsiliepsnoti.
Parodoje K. Musteikis įrengė ir „religijotyrininko kampelį“. Tai ne autoriaus, tai – šio teksto autoriaus pavadinimas. Iš šakų suręstame kokone gulinti mumija kviečia pasvarstyti apie tikėjimą atgimimu.
Suvalgytas alkanų danų
Skulptorius įsikūrė net trijose „Arkos“ salėse. Paskutinėje pastatė „Dodo šventyklą“. Tai istorija apie Mauricijaus „nacionalinį“ paukštį dodo – lėtą, tuklų, neskraidantį. Ir jau neegzistuojantį: paskutinį vienetą pagavo ir suvalgė danų kolonizatoriai. Saloje nutikęs įvykis – proga per skirtingas variacijas pamąstyti apie pasaulio atsiradimo mitus. Taip pat kelti meno istorijos klausimus, pažaisti lingvistiniais ir meniniais dodo ir dada, avangardinio judėjimo, sąskambiais.
Kai kurie „Kitos pusės“ kūriniai pradėti dar paskutiniuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu. Tačiau menininkas vengia žodžio „retrospektyva“. Pirmiausia dėl to, kad daugelio savo monumentalių darbų į parodos erdvę negalėtų atgabenti. Jie, tikėkime, amžiams liko pastatymo vietose. O antra, dailininkas ir parodiniuose, „kilnojamuose“ kūriniuose vis dar ką nors pakeičia, tobulina.
K. Musteikio darbai žinomi
K. Musteikio darbus neblogai žinome. Tai ugnies, „degančios“ skulptūros, kurias menininkas supleškina masiniuose renginiuose, Lygių ir kitų baltiškų švenčių dalyvių akivaizdoje. Jau šešiolika metų su kolegomis jis raižo, braižo ir drožia ledo skulptūras. Norvegijoje, Škotijoje, Švedijoje, Japonijoje, Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje ir net... Karibuose. Taip, ten įrengti didžiuliai vėsinami angarai, kuriuose triūsia iš viso pasaulio suvažiavę „ledraižiai“.
2011 metais K. Musteikis sukūrė smagų, atraktyvų paminklą dailininkui, scenografui Mstislavui Dobužinskiui. Į jį, tą paminklą, vienaip žvelk – pamatysi M. Dobužinskio portretą, o apėjęs iš kitos pusės, pro kiauravidurį rėmą – dailininko andai tapytą Tilto gatvės motyvą. Tiksliau, kaip jis pasikeitė per šimtą metų.
Vienas naujesnių skulptoriaus kūrinių „Vilkpėdės legenda“ iškilo Vilkpėdėje. Tiesa, „iškilo“ – ne visai tinkamas žodis, nes Kultūros tarybai pagailėjus pinigų, atsirado tik nedidelė didelio užmanymo kopija, atšešėlis. „Dabar, jei ką nors nori kurti, turi ir savų pinigų pridėti“, - naujausias tendencija atskleidė skulptorius. Jo „Suoliukas dviem“ jau džiugina Antakalnio pušų terasų naujakurius.
K. Musteikis – aktyvus dailininkas. Įdėmiai stebi, kokie skulptūriniai akcentai kyla viešose Lietuvos erdvėse, kas laimi idėjų konkursus. Komentuoja, vertina, kritikuoja. Ir Žaliojo tilto skulptūrų tema K. Musteikiui artima. „Matote, pakeisti išorę lengviau, nei pačiam pasikeisti iš vidaus. Atrodo, nuėmei ženklus ir jau pasikeitei. Nieko panašaus. Kolaborantų kaip buvo, taip ir liko, prisitaikė“, - savo nuomonę išsakė parodos autorius.
Skulptoriai sulindo į kapines
Norvegijoje – Osle, Bergene ir Svolveryje jis kuruoja keturias galerijas, kuriose su bičiuliais dirbdina ledo skulptūras. Pramonę taip išplėtojo, kad figūras net paauksuoti sugeba. Ir akvareles lede lieja. Suradę tokių medžiagų, kurios net šešerius metus ledui neleidžia ištirpti. „Pradėjome kurti ledo luito viduje. Uždarytas daiktas netirpsta, reljefas, piešinys išlieka, - aiškino K. Musteikis. - Iš to ir duonai, ir sviestui galime užsidirbti. Lietuvoje juk menininkų nereikia. Pažiūrėkime, ką per dvidešimt šešerius metus Lietuvoje pastatėme? Visi skulptoriai „sulindo“ į kapines.“
Laisvė kalbėti, ką nori
Pokalbį pasukus apie skulptorių gyvenimą sovietmečiu, K. Musteikiui pirmiausia prisimena tada vyravęs „dvigubas mąstymas“. 1982-aisiais Klaipėdoje 600-ųjų metinių proga jis norėjo sukurti skulptūrinį akcentą kunigaikščiui Kęstučiui. Savo intencijų atskleisti tiesiogiai negalėjęs, todėl darbą pavadino „Sargybinis“. „Neįkainojama nepriklausomybės vertybė – gali kalbėti tai, ką nori. Laisvė panaikino dvigubą mąstymą“, - svarstė menininkas.
Pasak K. Musteikio, dabar skulptoriams kur kas lengviau, nei sovietmečiu. „Tada už visus darbus laisvai galėjai pakliūti į kalėjimą. Nei bronzos, nei akmens nenusipirksi, įrankių taip pat nėra. Tad kai atsiranda bronzinis paminklas, kyla logiškas klausimas – iš kur visa tai gavai? Kūrėme šešėlinę ekonomiką“, - juokėsi parodos „Kita pusė“ autorius. Skulptoriai važiuodavo į Ukrainą, Kamenec-Podolską įsigyti šlifavimo įrankių, į Leningradą – perforatorių. „Dabar visko yra, tik dirbk. Kiek blogiau dėl dirbtuvių. Anais laikais buvo tikimybė, kad atstovėjęs eilę, gausi bent senatvėje“, - juokėsi K. Musteikis.
