Referendumas keistu būdu suartino, iš pirmo žvilgsnio, nesutaikomus oponentus – radikalius kairiuosius ir dešiniuosius. Tokių rezultatų akivaizdžiai niekas nelaukė, todėl pasipiktinimo smaigalyje atsidūrė referendumas kaip tiesioginės demokratijos būdas sužinoti tautos valią.
Vienas jaunasis konservatorius keletas dienų po Brexit rezultatų paskelbimo savo Facebook‘o paskyroje pareiškė, jog Europos Sąjungos projektas yra per daug svarbus, kad sprendimus dėl jo likimo patikėti masėms. Pareiškimas sulaukė ir pasmerkimo, tačiau daug like‘ų taip pat.
Šios nuostatos stebėtinai sutampa su radikalaus kairiojo slovako Slavojaus Žižeko išsakytomis mintimis. Jis taip pat kartoja, kad Europos Sąjungos likimas yra pernelyg svarbus, kad jį patikėti tiesioginei demokratijai. Šiuos klausimus turėtų spręsti politinis elitas – partijų intelektualinis avangardas.
Radikalių dešiniųjų ir kairiųjų siekis siaurinti demokratiją yra didžiausias pavojus Europai. Europos Sąjunga stovi ant demokratijos, kaip pagrindinės vertybės, pamato. Visos Europos bėdos kyla iš demokratijos trūkumo, politinio elito ir visuomenės susvetimėjimo, „mes žinome geriau“ principo įsigalėjimo. Brexit rezultatai siunčia labai aiškų signalą. Europos visuomenė „elitizmo“ persisotinusi ir nori, jog jos balsas būtų išgirstas.
Vis garsiau skamba balsai, kad su ta demokratija galima greit „prisižaisti“, juk ir Hitleris į valdžią atėjo demokratiniu būdu. Patikėti tuo būtų esminė klaida. Hitlerio patekimą į parlamentą lydėjo smurtas, bauginimai, įvairių formų teroras. Tame nėra nieko demokratiško.
Tačiau viena pamoka yra akivaizdi – demokratiją būtina ginti. Apatiškas ir naivus tikėjimas, jog grėsmės yra netikros ar žmonės atsitokės ir susivoks darantys klaidą, yra prabanga, kurios Europos visuomenė negali sau leisti.
Europos Sąjungos projektas šiandien rieda inertiškai. Politinis elitas nusivylęs, o visuomenė jaučiasi nuvilta. Bendrystės stoka sprendžiant šalių narių ar jų grupių problemas yra akivaizdi. Tai suteikia erdvės radikaliems balsams šaukti, jog Europa neveikia, todėl ją reikia „išardyti“. Mažiau drąsūs teigia, jog ji ir taip byra, todėl griūtis yra neišvengiama.
Tačiau tiesa yra ta, kad atgimstantis nacionalizmas ir sienų statymas ne didina, o mažina mūsų galimybes spręsti užklupusias problemas. Mažesnių ar Europos pakraščių valstybių atveju tai yra ypač akivaizdu.
Išeitis – daugiau solidarumo ir efektyvesnė demokratija. Šiek tiek perfrazuojant profesorių G.Mažeikį per Europą besiritančios manifestacijos, pilietinio aktyvizmo bangos, spontaniškai besiformuojančios grupės bei dideli solidarumo tinklai reikalauja ne elito politinės lyderystės ar iniciatyvos, tačiau geros politinės klausos.
Socialdemokratai ir nuosakiosios dešinės jėgos privalo atsispirti radikalų spaudimui siaurinti demokratiją ir sprendimus koncentruoti politinio elito rankose. Naujoji Europa yra dialogo, o ne elito diktato Europa.