Paskui nežinau, kaip ir kada, diena iš dienos, jame kaip kokiam akmenukais, stikliukais numėtytam jūros krante, atrasdavau po kokį mažmožį, smulkmeną, už kurią pradėjau jį gerbti, juo žavėtis. Ilgainiui jis tapo mano pasaulio centru, mano human-drug (angl. žmogum-narkotiku). Detoksikacija buvo sunki. Bandžiau pasveikti ne vienerius metus.
Aplink girdėjau raginimus pakeisti jį kitu. Cha! Tas vyras tapo mano namais. O aš, pasirodo, namisėda... Visi kiti tik atkartodavo jį, kaip kad šių metų žolė atkartoja pernykštę. Prisimenu, skaitydama Henriko Ibseno knygą „Badas“ nuolat jaučiausi alkana – taip įtaigiai jis rašė, tai čia buvo taip pat: nebuvimas su juo, nebendravimas su juo prilygo nuolatiniam alkio, tuštumos, beprasmybės jausmui. Nes...
Tas vyras.
Jo akys. Du gintarai.
Jo plaukai. Prinokusių javų, liepų medaus spalvos.
Apgamas ant skruosto. Jam juokiantis daro jį vaikišku, jam susikaupus – vyrišku.
Nėra mačius gražesnio.
Kartais nubusdavo apie trečią nakties. Tas jausmas.
Būk tai pūkai nuguls ant širdies. Būk tai šilkas užkris.
Tas jausmas. Ten, kažkur po kairiąja krūtim. Tas jausmas. Kuteno raganos širdį.
Visiems ji – vilkė. Plėšri. Žiauri.
Jam buvo katė.
Tas vyras. Nekentė jo už tai. Šalia jo tapdavo pamišėle. Luoše. Lunatike.
Vienas neapgalvotas jo žodis ar poelgis sunaikindavo joje ištisas visatas.
Sakytum smogdavo į pačią visko šerdį. Ten, kur lobius jinai paslėpus laikė.
Tąkart pabėgo laukais.
Nusidraskyti odą.
Plikom rankom.
Atplėšt krūtinės ląstą.
Oro įkvėpt.
Jautė. Jaučia peilio geležtę įstrigus.
Kažkur ten. Po kairiąja krūtim.
Neužgis.
Gijau ilgai. Manęs neišgydė kiti žmonės, kiti miestai, kitos šalys. Išgydė tik... kariuomenė! Net pačiai keista, kaip ta „sunki“ kario dalia – vakare nepastovi, ryte nepasikeli – išėjo man į naudą. Pirmosiomis tarnybos savaitėmis būdavau tokia nusikalusi, kad negalvodavau apie nieką, tik kaip kuo greičiau atsidurti toje lovoje, kurios visą dieną negaliu net paliesti. Visos tos nuolatinės pratybos, disciplina, tvarka „tau galvoti nereik – už tave viskas bus pagalvota“ neleido man vėl pasinerti į nuolatinius apmąstymus. Ir kaip aš už tai dėkinga!
Ir šiandien, po tiek dienų, netikėtai man pačiai, aš vėl kvėpuoju pilna krūtine. Nes ten, po kairiąja krūtim, nėra įsmigusios geležtės. Dabar ten kitas jausmas. Toks keistas, vos pažįstamas, nes pamirštas. Toks jausmas. Pilnas vilčių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis ar patirtimi? Rašykite mums el.paštu pilieciai@delfi.lt!