Juk turintysis Lietuvos pasą yra pilnateisis (bent jau teoriškai!) Europos Sąjungos pilietis. Mes nesakysime jiems, kad iš tikrųjų į mus žiūri kaip į trečiarūšius, bet juk tai variantas! Dauguma Lietuvos kaimų merdi... O jei tuos merdinčius plotus užpildyti britais? Už nekuklų mokestį, sakykime, paėmus vidurkį, atsižvelgiant į tai, kiek kainuoja Kipro pilietybė ir Maltos pilietybė (pilietybę galima gauti į šalį investavus tam tikrą sumą pinigų – DELFI), ir suskaičiavus vidurkį.
Kiek naujų galimybių atsiveria Lietuvai: ir puikūs anglų kalbos dėstytojai, ir britiškojo mandagumo ir kultūros klubai bei rateliai, ir gyvi pokalbiai televizijoje populiariąja anglų kalba su išsigelbėjusiais iš skęstančios salos...
O kokie istoriniai-kultūriniai klodai taptų prieinami iš pirmų lūpų: gal sužinotume, kas gi buvo tas Šekspyras – ar vienas asmuo, ar kūrybinė grupė?
Žinoma, reikia sugalvoti mechanizmą, kaip nuslėpti tuos nematomus svertus, kurie lemia kitos krypties žmonių judėjimą bendraeuropiniu plentu... Gal pavyktų už europinius pinigus pramušti maskuojančią kampaniją – „Kaip gera Lietuvos kaime“ (angl. cool life In lithuanian country).
Taigi, tolerantiškasis britas atvyksta pas Onutę į Niekuresantiškių kaimelį, su įsigytu už tą Maltos-Kipro pilietybės vidurkį blizgančiu naujutėlaičiu europiniu Lietuvos pasu. Ir bando išgyventi, įsidarbinęs padėjėju šiltnamyje (kad nesušaltų) – galima pavadinti ir padavėju, kad tai psichologiškai negniuždytų sero sielos – padavinėtų ir sodintų daigelius. Bet turbūt ilgai nepatemptų...
Tada galėtų registruotis darbo biržoje... Tik jei misteris turi aukštąjį išsilavinimą – prastai... Mat su aukštuoju išsilavinimu darbo birža negali pasiūlyti nieko: išsilavinimą jau turi, tad jokio nemokamo lavinimo ar perkvalifikavimo gauti negali, pagal amžių nepakliūni į jokią pagalbos vertą grupę, jei esi vyresnis nei 29 metų, ir jaunesnis nei 55 metų – žodžiu, išgyvenk kaip nori! Gal mes sužinotumėme iš patyrusio sero, kaip tai galima būtų padaryti džentelmeniškai, neprarandant orumo ir išlaikant „anglišką humoro jausmą“?
Dabar įsivaizduokime, kad priimtas naujas Darbo kodeksas ir pabėgėlį iš salos priima pagal naujovišką darbo sutartį. Naujokas oficialiai džentelmeniškai dirbs aštuonias valandas per mėnesį, nesukaups darbo stažo, apdraustas bus tik teoriškai, o atlyginimą gaus vokelyje – vaisiais ir daržovėmis iš šiltnamio, kuriame dirba...
Žodžiu – reikia galvoti, kaip tą britų džentelmeną tvirčiau pririšti, kad nesugalvotų emigruoti atgal į salą... Belieka pasikliauti savanorišku lietuvaičių žavesiu ir senoviniais baltų kerais – gal kaip nors kuriam laikui išlaikytų... Bet Joninės kartu su visu „Brexit“ jau praėjo ir kerai gali nebesuveikti. Tad kreipiuosi į tautą: sugalvokime ir siūlykime, kaip išlaikyti tuos priviliotus lietuvišku ES pasu britus, (special offer 4UK – specialus pasiūlymas britams), kad turėtume atsivėrusią naują verslo nišą UAB „Nojaus Valtis Skęstančiai Salai“ (angl. Noah's Ark For Drowning Island) – „brangiai organizuojame lietuviškus europasus pabėgėliams britams“.
Tikiuosi už šią idėją gauti pradinį verslo kapitalą – galėtų būti, pavyzdžiui, pasų spausdinimo mašinėlė... (na, juk ne pinigų spausdintuvo prašau, tad spec. tarnybų prašau nesidomėti ir būsimam verslui netrukdyti)...
Padėdamas kitam iš tikrųjų padedi sau! Padėkime britams ir galime uždirbti Lietuvai pensininkų išlaikymui (na, bent kelių!)...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome šiuo metu gyvenančių Anglijoje atsiliepti: pasidalykite, kaip jaučiatės, ar referendumo rezultatas kaip nors keis jūsų gyvenimo planus? O galbūt džiaugiatės referendumo rezultatais! Papasakokite savo patirtį tėvynėje gyvenantiems lietuviams! Savo mintimis galite pasidalyti spausdami pilką mygtuką čia arba el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Brexit“.