Gyvenau mieste, bet savo mergiškas vasaras leisdavau pas tetą kaime. Šeštadieniais ten būdavo šokiai. Pirmą kartą juose apsilankiau 14-os. Keista, bet jaučiausi tarsi medum apipilta – visų aplinkinių kaimų kavalieriai šokdino. Bet ypatingai vienas.
Iš pradžių jis man nelabai patiko. Bet paskui papirko savo gražbylystėm. Labai jau mokėjo gražiai kalbėt. Taip ir susuko mano galvelę.
Draugavom 4 metus, tiksliau, vasaras. Jis buvo vyresnis ir atvažiuodavo motociklu. Atsisėsdavau už jo, stipriai apkabindavau ir lėkdavom abu... Negaliu iki šiol pamiršti to jausmo...
Taigi atėjo vasara ir ilgai lauktos Joninės. Parašiau jam laišką, kad atvažiuosiu. Mobilių telefonų tais laikais nebuvo. Atvažiavau ir su pusseserėm atėjom prie ežero, kur visada vykdavo Joninių šventė. Jo niekur nemačiau. Sutemo. Dairiausi, širdis nerimo, bet... Nėra ir nėra. Tuoj ir 12, paskelbė, kad metas ieškoti paparčio žiedo. Su pusseserėm nedrąsiai nėrėm į miško tamsą. Tikrai nemėgstu miške naktį vaikštinėt, juo labiau, kad tada, regis, šnarėjo visur paslaptingi garsai, tai priešais, tai už nugaros.
Kažkaip pasimetėm visos merginos. Ir staiga priešais tamsoje pamačiau kažką šviečiant. Negalėjau patikėti. Atsargiai prisėlinus arčiau pamačiau žibantį žiedą. Nte kvapą užgniaužė. Tyliai priklaupiau, ištiesiau ranką... Tai buvo kažkoks žibantis žiedas. Tuo metu mano pečius apkabino tvirtos rankos... Net kvapą užgniaužė, bet nebuvo baisu, jaučiau, kad tos rankos man žinomos. Pajutau bučinį į skruostą ir išgirdau: “Ar būsi mano?”
Tai buvo mano mylimasis. Kartu jau esame daugiau nei 20 metų. O Joninių naktis man po šiolei yra didžiausias stebuklas.
Jovita
