Į Airiją išvažiavo iš karto po mokyklos
Prieš 10 metų Kristina Dumšienė su tuometiniu draugu, šiandien jau vyru, iškart baigusi mokyklą išvažiavo į Airiją, Dubliną. Nors visada anksčiau moteris sau žadėjo, kad būtinai baigusi mokyklą studijuos universitete, tačiau tuomet pasielgė visai kitaip.
„Norėjau pertraukos, nuo visko atsikvėpti, pakeisti aplinką ir susivokti, ką gyvenime noriu veikti toliau. Ir, žinoma, užsidirbti. Visi – mokytojai, giminaičiai, draugai – gąsdino, kad išvažiavusi ir patyrusi, kad pinigus galima užsidirbti ir be išsilavinimo, į mokslą numosiu ranka, man jis neteks reikšmės ir taip visą gyvenimą, anot jų, „vergausiu svetimoje šalyje“, – prisimena moteris. K. Dumšienei visos šios kalbos tik kėlė šypseną. Ji teigia nė menkiausiai akimirkai nesudvejojusi, kad gali pasiekti daugiau, nei kiti tikisi.
Moteris visada buvo įsitikinusi, kad išsilavinimą įgyti norės net ir pradėjusi uždirbti pinigus, nors aplinkiniai į tokį pašnekovės žingsnį, atvirauja ji, ir žiūrėjo gana skeptiškai.
„Žinios ir gebėjimai paverčia žmones išskirtiniais, nepakartojamais, tad vedina tokios savo ideologijos po poros metų poilsio pradėjau universiteto paieškas“, – prisimena K. Dumšienė. Tuo metu moteris kartu su vyru svarstė, kur studijuoti būtų geriau – Airijoje ar Lietuvoje.
„Vis dėlto, namų ilgesys bei tuomet be galo tvirtas įsitikinimas, kad būtinai grįšim gyvenimą kurti namo – į Lietuvą – nugalėjo“, – teigia ji.
Anot pašnekovės, rinkdamasi universitetą ji vadovavosi tokias kriterijais kaip atstumas iki namų, studijų trukmė ir forma, studijų programos. Vis dėlto tuomet, prieš maždaug aštuonerius metus, anot Kristinos, pasirinkimas didelis nebuvo: „Buvau nustebinta, kad daugelis universitetų nesudarė palankių galimybių studijuoti tada dar neakivaizdiniu ar nuotoliniu būdu – buvo reikalaujama labai dažnai grįžti sesijoms, o mūsų tikslas buvo suderinti darbą su studijomis.“
Palankios sąlygos studijuoti per atstumą
Nors pora tuomet domėjosi visais Lietuvoje esančiais universitetais ir galimybėmis juose mokytis per atstumą, tačiau daugelį jų atmetė sužinoję, kaip dažnai dėl mokslų teks lankytis Lietuvoje. K. Dumšienės vyras, pasakoja moteris, į vieną iš universitetų buvo įstojęs, tačiau vos sužinojęs, kad paskaitos vyks kiekvieną šeštadienį, turėjo ieškotis palankesnio varianto.
Kitas universitetas taip pat pateikė sąlygą, kad sesijoms teks atvykti po kartą kiekvieną mėnesį, o tai esą nepateisino poros lūkesčių. Galiausiai juos atitiko tuometinis Lietuvos žemės ūkio universitetas (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas), į kurį pora įstojo 2010-ais metais: K. Dumšienė pasirinko kaimo plėtros programą, o vyras įstojo į agroenergetikos inžineriją.
Anot K. Dumšienės, sesijos vykdavo vos 2 kartus per metus po mėnesį, vėliau – po 3 savaites, todėl studijas ir darbą svetimoje šalyje suderinti nebuvo sunku.
Šiandien tiek Kristina, tiek jos vyras jau diplomuoti specialistai.
Nežino, ar grįš į Lietuvą
„Visiškai nesigailiu pasirinkusi dalinai nuotolinį studijų būdą – nesijaučiu nieko praradusi, kad nestudijavau dieninėje grupėje. Priešingai, jaučiuosi 100 procentų prasmingai išnaudojusi savo studijų laiką – mokiausi dėl savęs, tad stengiausi siekti maksimumo, išbandyti save“, – sako K. Dumšienė.
Pasibaigus studijoms, moteris pasijuto labiau subrendusia asmenybe ir pastebi, jog praplėtusi savo akiratį sutiko daug žmonių, kurie paliko neišdildomą įspūdį jos gyvenime ir tapo autoritetais, į kuriuos norisi lygiuotis. „Džiugu, kad pažangūs studentai universitete nelieka nepastebėti – buvau labai nustebinta jau po pirmo sėkmingo mokymosi pusmečio gavusi stipendiją, tad, nors mokslas man buvo mokamas, už gerą mokymąsi pinigai būdavo grąžinami stipendijos forma“, – teigia ji.
Šiandien moteris, atsigręždama į savo praeitį, tiki, jog nekeistų nieko – nei sprendimo išvykti į užsienį, nei pasirinkto universiteto, nei studijų formos, nei programos: „Įgijau patrauklią ir paklausią specialybę. Jaučiuosi padėjusi tvirtą pagrindą sau po kojomis. Žinoma, tobulėjimui ribų nėra ir, nors šiandien nesu tikra, ar grįšime į Lietuvą, ar šaknis įleisime Airijoje – nors tėvynės ilgesys išlieka be galo stiprus – galvoju apie tolimesnes studijas.“
Lietuviškas diplomas vertinamas ir užsienyje
Nuotolines studijas K. Dumšienė rekomenduoja rinktis tiems būsimiems studentams, kurie stengiasi iš gyvenimo paimti viską, yra maksimalistai, drąsūs, darbštūs, savarankiški ir nepriklausomi bei nebijantys save išbandyti.
„Dar prieš 10 metų, prieš išvykstant į Airiją, visi mane bandė įtikinėti, kad užsienyje Lietuvos universiteto diplomas negalioja, niekas lietuviško išsilavinimo užsienyje nepripažįsta. O kokie neteisūs jie buvo! Šiandien galiu drąsiai tvirtinti, kad Lietuvos universiteto diplomas Airijoje ir, manau, daugelyje kitų užsienio šalių dar ir kaip pripažįstamas!”
K. Dumšienė tiki, kad protingas žmogus yra vertinamas visur. Paskelbusi, jog ketina studijuoti universitete, moteris sulaukė didelio palaikymo iš darbdavių ir kolegų Airijoje.
Nors dabartinio savo darbo moteris neatskleidžia, tačiau tiki, kad ateityje įsidarbinti pagal įgytą specialybę nebus sudėtinga: „Tarptautinis universiteto diplomas man atveria begalę durų į ateitį – nesvarbu, kokiame žemės lopinėlyje nuspręsiu jas atidaryti“, – tiki K. Dumšienė.
Moteris teigia, kad didesnio dėmesio darbo pagal specialybę paieškoms dar nespėjo skirti, nes pastaruoju metu didžiausias rūpestis buvo pabaigti studijas. „Perspektyvos įsidarbinti pagal specialybę tikrai yra, tiesiog reikia pasitikėti savo jėgomis ir savo išsilavinimu, nes diplomas - tarptautinis ir kaimo plėtros administravimas visose ES šalyse veikia pagal tuos pačius principus."
Kitokia nuomonė: ne visiems pasiseka
Nors K. Dumšienei nuotolinės studijos, anot jos, padėjo suderinti darbą užsienyje ir mokslais, tačiau toks mokymosi variantas patrauklus atrodo toli gražu ne visiems. Štai vilnietis Žydrūnas Pocius teigia tokiomis studijomis nepasitikintis.
Vaikinas pasakoja nusprendęs išmėginti nuotolines studijas IT srityje, nes didžiąją laiko dalį norėjo skirti darbui ir užsidirbti daugiau pinigų. Tačiau pabandęs tokį nuotolinį mokymosi būdą pašnekovas teigia nelikęs sužavėtas esą jį šiek tiek trikdė ne tik bendramokslių amžius, bet ir tai, jog mokydamasis gali sukčiauti, o darbus už tave padaryti esą gali bet kas.
Pirmas vaikino pastebėtas dalykas atvykus į mokymosi įstaigą (kokioje įstaigoje mokėsi nuotoliniu būdu vaikinas atskleisti nepanori) – tai, jog joje buvo labai įvairaus amžiaus žmonių, kai kurių kursiokų amžius, anot jo, siekė net ir 55 metus.
Be to, teigia jis, ir pačios studijos didelio įspūdžio nepaliko: „Nuotoliniu būdu nieko neišmoksti, nes paprasčiausiai gali kad ir nukopijuoti užduotą tekstą, gali net ir kiti už tave viską spręsti. Ten tik rašinėdamas mokiniesi, net nematai, kas sėdi prie kompiuterio“, – mano Ž. Pocius.
Nors dažnai sakoma, kad iš studijų pasiimi tai, ką nori ir kiek nori, Žydrūnas įsitikinęs, jog pasirinkus nuotolines studijas yra įprastas sukčiavimas, todėl tokios studijos gali būti nesąžiningos ir dėl to jam, kaip pats sako, atrodo nepatikimos. Vaikinas tikina, kad įgyti žinių tokiu būdu jam nepavyko, nors tikėjosi kur kas geresnių rezultatų.
