Tačiau norėdami pasiekti ir tą visuomenės sluoksnį, kuris naujienų ar analitinių laidų nežiūri, Kremlius priverstas propagandai pajungti ir nepolitinio turinio laidas.
Vienas tokių instrumentų – kultūrinių ar pramoginių renginių bei kitos produkcijos naudojimas, siekiant netiesiogiai paveikti auditoriją mąstyti tam tikra linkme. Bene ryškiausias pastarųjų metų fenomenas, patenkantis į šią kategoriją – animacinis serialas „Maša ir lokys“, populiarus visame pasaulyje ir bandantis parodyti mešką (aliuzija į Rusiją) kaip gerą, taikią, mažą mergaitę globojančią ir prižiūrinčią būtybę. Šis filmukas daugiau skirtas tarptautinei auditorijai ir prie TV ekranų prikausto praktiškai visų kontinentų mažuosius žiūrovus.
Tačiau šis minkštosios galios instrumentas daug sėkmingiau išnaudojamas pačioje Rusijoje. Apklausos rodo, kad absoliučiai daugumai Rusijoje gyvenančių piliečių televizija yra pagrindinis informacinis šaltinis: „Levada“ tyrimų centro duomenimis, net 90 proc. rusų informacijai gauti žiūri pagrindines TV stotis, internetą tam naudoja tik 24 proc., spaudą – 19 proc. Televizija yra ne tik pagrindinis informacinis, bet ir pramogų šaltinis. Tad vidaus auditorijai mobilizuoti naudojamos ne tik grubios propagandinės laidos, bet ir subtilios į pramoginį turinį integruotos žinutės. Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių – didelio populiarumo susilaukianti humoro laida KVN – Linksmųjų ir išradingųjų klubas.
Užslėptų politinių žinučių pavyzdžiai
Šis žaidimas atsirado dar Sovietų Sąjungos laikais ir 2011 metais minėjo 50 metų jubiliejų. Šiandien KVN išplito ir už televizijos ribų – rusiškas KVN „Youtube“ kanalas yra prenumeruojamas daugiau nei 2,5 milijono vartotojų. Remiantis oficialiai pateikiamais laidos kūrėjų duomenimis, jau daugiau nei 20 metų ši laida nedingsta iš populiariausiųjų viršūnių, per metus ji pritraukia virš 5 mln. žiūrovų.
Toliau pateikiami keli KVN laidų pavyzdžiai puikiai atspindi, kaip Kremliaus kontroliuojamos televizijos išnaudoja pramoginę laidą politinių žinučių siuntimui ją žiūrinčiai auditorijai.
Dėl laidos populiarumo ji dažnai tampa platforma aukščiausių šalies politikų kampanijoms artėjant rinkimams: šią „tradiciją“ pradėjo Borisas Jelcinas ir sėkmingai tęsia tiek Dmitrijus Medvedevas, tiek Vladimiras Putinas. Pavyzdžiui, KVN minint 50-ąjį jubiliejų, laidoje dalyvavo tuometinis premjeras ir perrinkimui į prezidento postą besiruošiantis V. Putinas, kuris stebėdamas politinę parodiją demonstratyviai braukė ašarą.
Šis pareigų įvardijamas taip pat yra ypač svarbus politiniame kontekste, tokiu būdu yra parodoma, kad savo pareigų V. Putinas niekada ir nebuvo praradęs, jis visada išliko svarbiausias asmuo valstybėje. Tai atskleidžia ir pats faktas, kad publikos gretose sėdi būtent V. Putinas, o ne tuometinis Rusijos Federacijos prezidentas. D. Medvedevą įkūnijantis aktorius yra tik žmogus, kuris pristato V. Putiną, tačiau svarbiausias sveikinimo žodis yra suteikiamas neformaliajam valstybės vadovui. Viso epizodo metu yra kuriamas vaizdinys, kad tikrasis ir vienintelis kandidatas visuomet buvo ir yra aiškus. Rinkimų agitacijos įkarštyje vykusioje laidoje V. Putino veikėjas toliau tęsia pasirodymą kalba apie tuo metu aktualias visuomenėje diskutuotas problemas: stojimą į Pasaulinę Prekybos Organizaciją ir filmo „Citadelę“ (rus. „Utomlennye solntsem 2“).
Visuomenė baiminosi, kad narystė PPO padarys žalą kai kurioms ekonomikos šakoms, todėl V. Putino veikėjo ironija, kad „įstojimas į PPO ne tik reikš galą „Autovaz“ automobilių gamyklai, bet ir atneš kitų pliusų“ pasinaudoja atvirkštinės psichologijos principais nuraminti įsibaiminusius tautiečius. Kanuose pristatytas valstybės lėšomis pastatytas filmas „Citadelė“ visuomenėje buvo priimtas neigiamai dėl neteisingo Antrojo pasaulinio karo konteksto vaizdavimo, negatyvaus Raudonosios Armijos įvaizdžio kūrimo, per didelio biudžeto. Čia vėl V. Putino veikėjas ironiškai rėžia, jog šis filmas pasauliui parodys, kad karas yra „ilgas, brangus ir neįdomus“. Tad epizodas pasiunčia bent kelias žinutes: tikrasis šalies vadovas yra V. Putinas, jis yra ramus dėl valstybei kylančių iššūkių ir būtent jis leis parodyti Rusijos galią visam pasauliui.
Dar vienas KVN epizodas taip pat gerai iliustruoja humoro kontekste paslėptą politinę žinutę. Pati kuriamos parodijos tema yra neutrali ir išgalvota: veiksmas vyksta povandeniniame pasaulyje, kur pagrindinė veikėja undinėlė sutinka princą ir nori jį sužavėti. Nors dauguma pokštų susiję su pasakų veikėjais, technologinėmis naujovėmis ar kitomis nepolitinėmis temomis, siužeto viduryje padaroma trumpa iš scenarijaus iškrentanti scena: pasirodo ragana, siūlantis iškeisti undinėlei balsą į kojas. Tačiau ši atsisako argumentuodama, kad yra politiškai aktyvi ir balsas jai yra reikalingas balsuojant. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad pats epizodas buvo paskelbtas 2012 metais, kuomet V. Putinas buvo perrinktas dar vienai prezidento kadencijai, tad ši trumpa akimirka netiesiogiai gali būti siejama su politiniais įvykiais šalyje. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip gebėjimas valdyti auditoriją, įtraukiant ją į nuosekliai sekamą pasaką, kupiną pokštų ir scenarijaus posūkių, tačiau tikslingu laiku, tinkamoje vietoje, įterpiant politinę potekstę.
Šis politizuotas kontekstas atsispindi ir dar viename epizodo fragmente, kai į sceną ateina milijardierių M. Prochorovą įkūnijantis aktorius, kuris undinėlei siūlo keisti pinigus į jos balsą. M. Prochorovas 2012 metais taip pat buvo tarp kandidatų į Rusijos Federacijos prezidento postą, prisistatantis vienos iš opozicinių jėgų atstovu, tačiau dažnai siejamas su pačiu V. Putinu. Nors aiški nuomonė ir nėra išsakoma, tačiau pats pasiūlymas keisti pinigus į balsą kuria negatyvų personažo įvaizdį. Toliau siužetas grįžta prie įprastos linijos apie princo paiešką. Atkreipiant dėmesį į pačių pranešimų konstravimą, būtina paminėti tai, kad pačioje laidoje dalyvauja daugybė komandų, kurios renkasi skirtingą kalbėjimo retoriką ir gebėjimą valdyti potekstes. Šios komandos pavyzdys atskleidžia gebėjimą balansuoti tarp humoro ir politikos, tačiau yra gausu atvejų, kai nuomonė yra reiškiama tiesmukai ir konkrečiai palaikant Kremliaus poziciją.
Ką rodo šių poros epizodų apžvalga? Nors esame įpratę mąstyti apie Rusijos propagandą kaip įžūlią ir tiesmuką, akivaizdu, jog daug propagandinio turinio yra įvelkama ir į subtilų ar visuomenei patrauklų rūbą, kaip atsargiai yra kuriamas politinis pranešimas, pasitelkiant jaunimo pramogų laidą. Sugebėjimas išlaikyti ribą tarp kritikos valdžiai ir pašaipaus, tačiau politizuoto ir paslėpto pranešimo per tokias humoro laidas leidžia Kremliui sutelkti daugiau gerbėjų ne tik Rusijoje, bet ir rusakalbėse bendruomenėse posovietinėje erdvėje. Aukščiausių valdžios atstovų demonstravimas, kad jie priima šias švelnias pašaipas ir juokiasi kartu su visa tauta, kuria artimo žmonėms politiko įvaizdį ir mobilizuoja atitinkamus rinkėjų sluoksnius.
Straipsnis parengtas vykdant LMT projektą „Propagandinių technikų atpažinimo metodologijos sukūrimas ir taikymas".