Visuomenė pati užsikrauna dalį pareigų, kurios anksčiau buvo vien tėvų reikalas. Ji diktuoja, kokiais metodais tėvai turėtų auklėti savo vaikus, ir reikalauja iš tėvų – tarsi jie irgi būtų vaikai, o ne suaugusieji. Kaip kraštutinis variantas minima norvegiška tradicija – kontroliuoti, kaip tėvai elgiasi su vaikais. Ką manote apie Lietuvos visuomenės modelį?
Rimantė Šalaševičiūtė: Nemanau, kad valstybė perima tėvų vaidmenį – ji tik stengiasi padėti tėvams, šeimai. Šeimos yra išsiderinusios, netvirtos, dažna jų išgyvena skyrybų ir kitas santykių krizes. Todėl valstybė nori kuo labiau padėti ir pareikalauti iš tėvų, kai jie kartais užmiršta, ką turėtų daryti. Valstybė suteikia ne tik moralinę, bet ir materialinę paramą. Jau stodami į ES įsipareigojome laikytis bendrų, tarptautinių normų, reikalavimų ir tvarkų ir negalime žengti atgal.
Ar Lietuvos šeimos, tėvų ir vaikų santykiai bei jų problemos panašios į kitų Europos šalių šeimos problemas? Kuo mes skiriamės?
Rimantė Šalaševičiūtė: Esame panašūs. Žinoma, Skandinavijos šalys yra finansiškai stabilios, stiprios, gerovės valstybės, kurios daugiau gali padėti šeimoms. Ir įvairios tėvų ir vaikų santykių nuostatos, pavyzdžiui, kad vaikų mušti negalima, tose šalyse formuojamos ne 25 metus, kaip pas mus, o jau 40–50 metų. Minėtose valstybėse žmonės kitaip vertina šeimyninius santykius, fizinių bausmių naudojimą, psichologo pagalbą. Tuo tarpu artimieji kaimynai, sakykime, lenkai, latviai, estai, ir mes naudojame praktiškai labai panašius santykių modelius ir stengiamės tobulėti. Tačiau tobulėjimo procesas vyksta lėčiau, negu mes visi norėtume. Kai kurios šeimos mano, jog į jų šeimyninį gyvenimą nereikia kištis. Ir kai problemiškos šeimos lieka be tinkamo dėmesio, mes kalbame apie šiurpinantį smurtą, smurtines vaikų mirtis, nelaimingus vaikus, kurie pakelia prieš save ranką – tokių paauglių mes turime tikrai nemažai kasmet. Galėtume nebent pasidžiaugti, kad savižudybių kreivė nekyla, tačiau ji žemėja pernelyg lėtai, o norėtųsi, kad tas procesas vyktų greičiau.
Auginti vaiką – didelis rūpestis ir atsakomybė. Vaiko gimimas neretai visiškai pakeičia moters gyvenimo būdą, savimonę, stipriai apriboja jos laisvę, užkrauna didžiulę pareigų naštą. Visuomenė irgi dažniausiai nusiteikusi reikalauti iš moters, kad ji deramai atliktų motinystės pareigas. Kaip padėti moteriai ir ar jai reikėtų kaip nors padėti?
Rimantė Šalaševičiūtė: Pirmiausia, nemanau, kad visų moterų, kurios vaikų susilaukia santuokoje, gyvenimas pasikeičia iš esmės ar labai pasunkėja. Lietuvoje yra tendencija ir tam palanki įstatyminė bazė, kad ir tėtis, ir mama turi lygias teises ir pareigas augindami vaiką, taip pat abu jie gali pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis. Yra šeimų, kuriose tėvai vienas kitą keičia, lygiomis dalimis augina vaikus. Yra šeimų, kur vaikus augina tėvai, o ne mamos. Nors ir tebėra įprasta, kad po skyrybų vaikai pasilieka su mamomis, tačiau, remiantis statistika, apie 10 proc. kad vaikų po skyrybų pasilieka gyventi su tėčiais. Teko skaityti apie senovės Lietuvos tradicijas, kad Lietuva ir aplinkiniams atvažiuojantiems atrodydavo kaip labai stipri, katalikiška šalis, labai vertinanti šeimą, kurioje moters pareigos buvo tiktai vaikų auginimas, valgio gaminimas, o visa kita veikla priskiriama vyrui. Iš tiesų galima sakyti, kad ir šiandien yra išlikusi ta tendencija, kad moteris turi daugiau pareigų namuose negu vyras. Nepriklausomai nuo to, kad moteris daro karjerą ir tikrai nemažai pasiekia, ji turi suspėti ir namus susitvarkyti, ir maistą gaminti, ir su vaikais pabendrauti.
Pavyzdinio modelio, manau, nėra ir negali būti. Kaip šeimoje sukonstruosi santykius, netgi iki vedybų, tokį vyrą ir turėsi šalia. Aišku, vienišoms mamos yra sudėtinga. Vis dėlto reikėtų įvertinti pokyčius per tuos ketverius metus, kuriuos dirbau Seime. Žiūrėdama į programas, bent jau mūsų socialdemokratų, tikrai matau, kad daug dėmesio yra skiriama šeimai, mamoms, vaikams – teikiama visokeriopa pagalba. Negalime visko pakeisti čia ir dabar. Įstatymų leidyba yra ilgas procesas. Aš, kaip Seimo narė ir kandidatė į Seimo narius, manau, kad kai kurie įstatymų projektai neleistinai ilgai svarstomi – prarandami ne vieneri metai. Mano pačios dar 2013 m. registruoti projektai vis dar nepriimti Seime. Jei būsiu išrinkta į Seimą sekančiai kadencijai, norėsiu ir imsiuosi priemonių, kad įvairūs projektai – ir mano pačios pateikti, ir kiti, susiję vaikais, su neįgaliaisiais – negulėtų komitetų stalčiuose, nes jiems turi būti teikiamas prioritetas.
Lietuvos moterims pirmiausiai norėčiau palinkėti sveikatos, nes bendraudama su žmonėmis priėmimo valandomis ar seniūnijose pastebėjau, kad sveikatos ir psichikos sveikatos klausimai yra labai aktualūs. Todėl projekto „Rask laiko sau“ Telšių moterys pageidavo ir galės išklausyti paskaitą apie sveiką gyvenseną, nes sveikata turi būti rūpinamasi prevencinėmis priemonėmis, tokiomis kaip mityba, judėjimas, geri, darnūs santykiai, ramybė namuose. Būtent tokios sveikatos ir norisi palinkėti. Tegul toje aplinkoje, kurioje gyvena mūsų moterys, būna saugu ir ramu, kad jos patirtų mažiau streso, dažniau šypsotųsi ir turėtų laiko bendrauti su vaikais ir, be abejo, pasirūpinti pačios savimi, savo įvaizdžiu, grožiu ir gera nuotaika.
Politinė reklama bus apmokėta iš LSDP rinkiminės sąskaitos Užs. Nr. 2016-DJ-04/1