Tad įvairūs apgaulingi taisyklių pažeidimai sporte – tai iškristalizuotas visos visuomenės kuriamas melas, lyg kreivas veidrodis, metaforiškai pabrėžiantis aktualias kriminologines problemas. Sportui, kaip ir bet kokiems kitiems žaidimams, ir žmogaus veiklai kaip tokiai esmiškai būtinas susitartų taisyklių (priimtino elgesio būdų) laikymasis. Kai nesilaikoma visuotinai ir pabrėžtinai, tai gali tapti pamatiniu viešuoju rūpesčiu. Sporte už paskirų valstybių politinius piktnaudžiavimus (nuo sportininkų (pa)pirkimo iki segregacijos), sutartus rezultatus ar tarptautinių organizacijų sisteminę korupciją (1) dar pastebimesnis taisyklių nesilaikymo (deviacinio elgesio) pavyzdys yra dopingas.
Apie problemą
Dopingą sporte galima nagrinėti ir aptarinėti iš įvairių perspektyvų: etinės, teisinės, geopolitinės. Straipsnyje bandoma šiuos tris požiūrius jungti, išsyk apsibrėžiant, kad atspirties taškas yra garbingas elgesys, o apgaulė – smerktina. Tokiai vertybinei starto pozicijai pagilinti paprastai pasitelkiami kantiškieji kategoriniai imperatyvai: elkis taip, kad tavo elgesio modelis galėtų tapti visuotiniu elgesio dėsniu, ir traktuok kitą ne kaip priemonę savo tikslams pasiekti, o kaip tikslą savaime (2).
Suvokdami, kad sportininkai nėra nei šventieji, nei visiški cinikai, toliau laikysimės subalansuoto požiūrio, pastebėdami, kad dopingo vartojimas yra susijęs su daugybe kitų socialinių reiškinių, yra nuolat jų veikiamas ir pats daro jiems poveikį. Formaliai dopingo vartojimo priežastis galima skirti į vidines (susijusias su pačiu sportu) ir išorines – veikiau nulemtas politinių, konjunktūrinių ar sisteminių veiksnių.
Pastariesiems iliustruoti, be kita ko, pasitelkiamas socialistinio sporto paveldas, apaugęs tradicijomis, įpročiais, наши победили sporto samprata etc. Tų problemų vienas mazgų – masinio dopingo vartojimo korpusas, išlindęs Vokietijos visuomeninio transliuotojo ARD žurnalistų dėka. Nemalonumai prasidėjo 2014 m. gruodį – „pirmajam kanalui“ parodžius dokumentinį filmą „Slaptasis dopingas“ (Die Geheimsache Doping: Wie Russland seine Sieger macht). Žinomo dopingo eksperto, tiriamosios sporto žurnalistikos aso Hanso Joachimo („Hajo“) Seppelto(4) filme pasakojama, kaip Rusijos lengvaatlečiai savo trenerių paskyrimu sistemingai vartojo draudžiamus preparatus. Pagrindinius vaidmenis filme atliko lengvaatletė Julija Stepanova ir jos vyras Vitalijus – buvęs Rusijos antidopingo agentūros (toliau – RUSADA) darbuotojas.
2016 m. sausio 14 d. buvo pristatyta antroji WADA ataskaitos dalis. Ji apėmė tris skyrius – pirmasis apie kriminalines schemas, susijusias su Tarptautinės leng¬vosios atletikos federacijos (toliau – IAFF) valdymu; antrasis – elektroninis susirašinėjimas tarp IAFF generalinio sekretoriaus Nicko Daviso su ilgamečio federacijos prezidento Lamine‘o Diacko sūnumi Papa Massata Diacku. Trečiasis skyrius skirtas ARD ir „Sunday Times“ įtarimams, nukreiptiems į IAFF ir abejotinus (korumpuotus) antidopingo testų rezultatus(6).
Dopingo draudimo ir vartojimo peripetijos
Dėmės, susijusios su dopingo vartojimu, metė šešėlį ant plaukikų, dviratininkų, lengvaatlečių ir kitų sporto šakų atstovų. Taigi pirmiausia čia kalbama apie vadinamąsias cgs (centimetrų-gramų-sekundžių) sporto šakas; lyginant su jomis sportiniuose žaidimuose atleto pasirodymą nulemia daugiau kompleksinių faktorių, kuriuos santykinai sudėtingiau paveikti dopingu(8).
Atletų pavardės buvo pranešamos tarptautinėms konkretaus sporto federacijoms, ir jiems galėjo būti skiriamos papildomos sankcijos. 1980 m. Tarptautinis sporto arbitražo teismas (CAS) suteikė nacionaliniams olimpiniams komitetams teisę visam gyvenimui uždrausti dalyvauti varžybose atletams, vartojusiems dopingą. 1987 m., siekiant suvienodinti standartus, TOK medicinos komisija rekomendavo dvejopą sankcijų sistemą. Ji buvo grįsta atskyrimu vaistų, skirtų gydymuisi, ir cheminių preparatų. Sankcijos priklausė nuo to, ar vartojimas buvo tyčinis, ar neatsargus, taip pat nuo pakartotinumo.
Minimali sankcija – diskvalifikavimas vienoms varžyboms ir medalių atėmimas. Diegdama antidopingo priemones, TOK kooperavosi su tarptautine narkotikų kontrolės organizacija Vienoje. Nepaisant šių pastangų, sportininkų mėginių ėmimas vykdavo nesistemingai ar net prieštaringai. Nacionalinės federacijos dažnai veikdavo pavieniui, bendri mėginių ėmimo, tikrinimo ir saugojimo standartai nebuvo įgyvendinami. Dar didesnė problema buvo ta, kad pareigūnai, kurių pareiga buvo užtikrinti taisykles ir puoselėti sportinius idealus, aktyviai ar pasyviai prisidėdavo prie draudžiamų preparatų vartojimo. Pavyzdžiui, Šaltojo karo metais (ypač tai būdinga vadinamojo „socialistinio bloko“ valstybėms) daugelis trenerių „drąsindavo“ žaidėjus, kad šie, vartodami dopingą, rodytų kuo aukštesnius rezultatus savo sveikatos sąskaita(9). Turint galvoje unifikuotą sporto socialistiniame pasaulyje pobūdį, bėda buvo ne tik treneriai, o visa sistema, pastatyta ant apgaulės ir orientuota į politinės šlovės siekimą per sportą.
1990 m. buvo pranešta apie planus tikrinti atletų šlapimą visose pagrindinėse varžybose, netgi ne olimpiniais metais. Tuo pat metu kitu rimtu iššūkiu tapo kraujo perpylimai. Tikėta, kad savo ar svetimo kraujo perpylimas gali padidinti žvalumą. 1985 m. TOK uždraudė kraujo perpylimą, vis dėlto užtikrinti šio draudimo veikimą buvo labai sudėtinga. Beveik neįmanoma buvo nustatyti, ar atletui buvo perpiltas „nuosavas“ kraujas, jei jis pats neprisipažindavo. O 1988 m. Seulo olimpinės žaidynės sukėlė tikrą šoką. Iš kanadiečio sprinterio Beno Johnsono buvo atimtas aukso medalis, nes jo šlapime buvo aptikta anabolinio steroido. Pasaulio rekordininko byla sukėlė globalią reakciją: TOK nustatė sankcijas už draudžiamų medžiagų kontrabandą ir susitarė su tarptautinėmis sporto federacijomis dėl TOK Medicinos kodekso abipusio pripažinimo(10), tuometinės Europos Tarybos narės 1989 m. pasirašė Antidopingo konvenciją etc. Kitas reikšmingas įvykis kovoje su dopingu – 2009 m. įvesti biometriniai sportininkų pasai. Juos pasitelkus tapo įmanoma aptikti nesąžiningą sportininkų elgesį remiantis netiesioginiais įrodymais (tam tikrais nukrypimais nuo normos pagal ilgalaikius paso rodmenis) – ši naujovė įvesta dėl pastaruoju dešimtmečiu išpopuliarėjusių manipuliacijų krauju.
2000 m. rugsėjį pateiktoje Jungtinių Amerikos Valstijų beisbolo lygos ataskaitoje nurodyta, kad „švarūs“ sportininkai turi tris pasirinkimus: a) varžytis su dopingo vartotojais žinodami, kad jie gali pralaimėti tiems, kurie turi mažiau skrupulų; b) atsisakyti sporto; c) vartoti dopingą, idant išsilaikytų žaidimo aikštelėje(11). Būtina paminėti, kad kritinėse sporto filosofijos ir sociologijos studijose apskritai kvestionuojama sąžiningo elgesio sporte sąvoka bei tikslas ir teigiama, kad fundamentalūs sporto principai yra verti palaikymo ir apsaugos, tačiau iš to menka nauda, jei niekas iš tikrųjų nežino, kokie tie principai yra. Taigi reliatyvizmas ir postmodernizmas yra paplitęs ir sporto moksle.
Kritinėms studijoms yra artimos vieno iš žinomiausių „apgaudinėtojų“ pasaulyje Lance‘o Armstrongo, septyniskart iš eilės laimėjusio prestižiškiausias dviračių daugiadienes lenktynes „Tour de France“, mintys. Kad ir kaip būtų paradoksalu, sportininkas prisipažino tyčia vartojęs dopingą, tačiau jis to nelaikė apgaule – esą taip darė visi jo pagrindiniai konkurentai(12). Taigi nepagrįstos naudos iš dopingo vartojimo jis ir negavęs, mat lygiai tokią pat naudą galėjęs įgyti kiekvienas dviratininkas. Taigi išeitų, kad Armstrongas pripažino kažkiek negarbingai elgęsis, tačiau nepripažino apgaulės. Tokia argumentacija primena sąžinės neutralizavimo techniką – kai neigiama arba žala (taip pat – ir auka), arba pats veiksmas, sukėlęs žalą. Tačiau gausybė įrodymų ir ypač tai, kad Armstrongas nuolat žemino ar net grasino tiems, kurie drįso abejoti jo sąžiningumu, liudija būtent apie rafinuotos apgaulės naudojimą, o ne apie (paauglišką) negarbingą elgesį. Panašias mintis, tik kiek sarkastiškesne forma, išsakė ir žmogus, atskleidęs Armstrongo melagystes, pažymėdamas, kad minėta argumentacija gal skambėtų ir visai protingai, jei Armstrongas būtų aštuonerių metų vaikas.
Čia verta paliesti ir nepaprastai talentingų, absoliučių lyderių sportininkų apgaulę ir jos pasireiškimo formas. Šachmatų sporte vienas iš geriausių visų laikų žaidėjų Garis Kasparovas buvo vadinamas ir dievu, ir tironu. Jo prigimtiniais gabumais, darbštumu, valia ir kovingumu niekas neabejojo. Tačiau kartu su šiomis savybėmis kažkaip „sugyveno“ ir sunkiai žabojama agresija bei žeminantis požiūris į kitus. Pavyzdžiui, jis „kaip vaikas“ yra atstatęs ėjimą žaisdamas su legendine šachmatininke Judit Polgбr. Kai ši paprašė eiti pagal taisykles, Kasparovas „nusistebėjo“, kaip gi jį, pasaulio čempioną, galima apskritai įtarti apgaudinėjus. Tokie sportininkai, matyt, negali pralaimėti, pasijausti silpstantys ar atsiliekantys, išlikimas lyderiu jiems yra svarbiau už etiką, principus ar netgi rūpestingai saugomą reputaciją. Toks kiek chamiškų lyderių elgesys, žinoma, skiriasi nuo pusiau prievartinės, sisteminės, valstybės sankcionuotos apgaulės.
Apie sportines dopingo vartojimo priežastis
Vienas iš pirmųjų mokslininkų, tyrusių atletų nuostatas ir sąlygas formuojantis negarbingam elgesiui sporte, buvo D. Stanley Eintzenas, nustatęs, kad į deviacinį elgesį sporte labiau linkę tie atletai, kurie (13):
1) yra fiziškai ar dvasiškai išnaudojami trenerių, o patys tampa bejausmiais, traktuodami oponentus kaip priešus, o kitus asmenis – (tik) kaip priemones rezultatui pasiekti;
2) yra ugdomi trenerių, skatinančių nepagarbą oponentams;
3) yra sužeisti, o jų traumos „gydomos“ skausmą malšinančiais vaistais taip, kad jie galėtų grįžti į aikštelę anksčiau nei to reikalautų jų ilgalaikė sveikatos gerovė;
4) studijuoja aukštosiose mokyklose, kuriose su jais elgiamasi nepagarbiai, reikalaujama pernelyg daug laiko ir energijos, ignoruojami jų akademiniai tikslai; sportuojantys studentai laikomi „pakeičiamomis dalimis“.
Be išvardytų priežasčių, susijusių su sporto vidine subkultūra, verta prisiminti, kad sportininkai ir su jais susiję asmenys tarpusavyje žaidžia, treniruojasi, važinėja į varžybas, kartu praleidžia laisvalaikį. Tokiu atveju gali susikurti ištisas nesąžiningų asmenų (sportininkų, trenerių, teisėjų, politikų, gydytojų, šeimos narių) tinklas, kurie vieni su kitais nuolat komunikuodami ir vieni kitus kurstydami sugeba pasidalyti įvairia patirtimi bei nuslėpti apgavystes(14). Tačiau tokia interakcija nereiškia, kad sportininkai yra ir vienas kitą atjaučiantys likimo broliai. Atvirkščiai, sporto sociologai pastebi, kad interakcija tarp atletų esanti epizodinė, segmentuota, neempatiška, dirbtinė. Tokie nuasmeninti santykiai skatina egoizmą ir atitinkamoje dirvoje „klesti“ apgaulė, manipuliacijos, išnaudojimas ir smurtas(15).
Dargi įdomu pastebėti, kad juo ilgiau ir dažniau daromi pažeidimai sporto srityje, juo geriau išmokstama juos slėpti, – pavyzdžiui, yra ne tik preparatų, gerinančių rezultatyvumą, bet ir juos maskuojančių agentų (tarkime, diuretikų), kuriuos vartojant dopingo beveik neįmanoma aptikti. O Prancūzijos tyrėjai priduria, kad atletai iš žemesniųjų socialinių sluoksnių yra labiau pažeidžiami dopingo, nes sportą jie gali laikyti savo vienintele viltimi ko nors pasiekti. Atletų sąmonėje susiformuoja įprotis, dėl kurio kūnas alinamas ir laikomas instrumentu užsitikrinti reikiamam pragyvenimui(16).
Politinės ir kultūrinės dopingo vartojimo priežastys
Taip pat Vokietijos federacinis teismas (vok. Bundesgerichtshof) patvirtino, kad šiems nusikaltimams netaikoma senatis, nes jie VDR sistemingai nebuvo tiriami. Taip nustatyta ir ankstesniu Vokietijos federacinio teismo 2000 m. sprendimu, kuriuo buvo atmesta nuteistojo sporto gydytojo apeliacija. Vyriausiasis VDR plaukikų gydytojas Lotharas Kipke buvo nuteistas už anabolinių steroidų – vyriškų seksualinių hormonų – skyrimą devynioms nepilnametėms plaukikėms VDR nuo 1975 iki 1984 m. Mergaitės ir jų tėvai nebuvo informuoti apie dopingo skyrimą. Vėliau joms sutriko hormonų ir medžiagų apykaita, taip pat buvo sukelta nepataisoma žala kepenims ir kitiems organams(18).
Dopingo vartojimo kultūra gali būti suvokiama ir kaip srovė: tam tikros (išmoktos ar savaime priimtos) praktikos, kalba, elgesio modeliai padeda patekti į srovę – deviacinio elgesio subkultūrą. Kultūrologiškai pažymėtina, kad tokia srovė gali būti suvokiama ir kaip ištisos nacijos. Pavyzdžiui, kai kurie stebėtojai manė, kad Kinijos sportininkai buvo valstybės sankcionuotos dopingo programos dalis, panašiai kaip jų Rytų Vokietijos „kolegos“. Ši nuomonė buvo siejama su Rytų Vokietijos plaukimo trenerių pri(si)pažinimais, kad jų auk¬lėtiniai aštuntame ir devintame dešimtmetyje vartojo anabolinius steroidus.
Na, o po Berlyno sienos griuvimo kai kurie Rytų Vokietijos gydytojai ir treneriai išvažiavo dirbti į Kiniją(19).
Taip pat VDR vaikai buvo treniruojami stovyklose, kuriose jie vadinti ne vardais, o nuasmenintais numeriais. Apie itin griežtas, kalėjimą primenančias kinų vaikų sporto mokyklas kalbama ir šiais laikais, klausiant, ar alinančios treniruočių sąlygos suderinamos su žmogaus (ypač vaiko) teisėmis. Spalvotų medalių švytuoklė tarsi liudytų Kinijos (ir jos pasirinktos sportininkų ugdymo metodikos) naudai, tačiau ar tikrai medaliai turėtų būti pagrindinis kriterijus, iš kurio galima spręsti apie sportinio lavinimo sistemos pagrįstumą? Olimpinių žaidynių atgaivintojas Pierre‘as de Coubertinas tikriausiai atsakytų, kad ne(20).
Rusijos atveju labiausiai į akis krenta politinės, ekonominės ir personalinės galios sampynos. Jau ir anksčiau, ir nūnai svarbiausių sporto klubų savininkai neretai esti sričių gubernatoriai ar su jais susiję asmenys. O kas ir kodėl tampa gubernatoriais, klausimas retorinis. Pasak „Transparency International“ Rusijos skyriaus vadovės Jelenos Panfilovos, „Rusija yra kritinis taškas ne dėl to, kad ji yra centras, didelė ar turi išteklių, kaip antai dujų, naftos, branduolinės energijos, o dėl to, kad pateikė pavyzdį, kuriuo kitos šalys kai kada susigundo sekti, – vertikalios kontrolės pavyzdį, kai valstybė kont¬roliuoja kiekvieną viešojo gyvenimo sritį“. Kaip įprasta sakyti, Rusijoje korupcija yra sisteminė: „Tai ilga istorija ir ji tęsiasi šimtmečius, nes žmonės mato kyšį kaip būdą tvarkytis su valdžia, esą valdžia bando jus spausti, ir kyšis matomas kaip papildomas mokestis, kurį piliečiai yra pasirengę mokėti, kad neprisidarytų nemalonumų su valdžia“(21). O kai nuspręsta per sportą siekti politinių tikslų valstybės mastu, įstatymai ar kontrolės apsaugoti negali, nes principas „viskas leista“ yra aukščiau.
Nusikaltimas ir bausmė, arba geležiniai pasiūlymai ateičiai
Pristatydamas WADA ataskaitą, tyrimo komisijos pirmininkas Richardas Poundas patvirtino, kad apgaulės kultūra Rusijoje buvo skatinama ir sankcionuota valstybės. Idant įtikintų atletus, jog dopingas yra „normalu“, treneriai sakydavo, kad visos šalys naudoja slaptus treniravimosi metodus, tad dopingo vartojimas esąs neišvengiama būtinybė ir netgi patriotinė pareiga. Keli treneriai patys prekiavo dopingo medžiagomis. Taip pat pateikta stulbinamų faktų apie 1417 dopingo kontrolės mėginių sunaikinimą WADA akredituotoje laboratorijoje Maskvoje, nepaisant rašytinio perspėjimo juos išsaugoti iki WADA apsilankymo. Poundas nurodė, kad ne tik valstybės saugumo struktūros aktyviai kūrė įbauginimo atmosferą statant laboratorijas Maskvoje ir Sočyje, bet ir patys saugumiečiai „dirbo“ tokių laboratorijų inžinieriais(22).
Teisingumo strėlės kliudė ir tarptautines struktūras: raporto išvadose rašoma, kad Tyrimų komisija pastebėjo tęstinę veiksmų stoką iš IAAF, ARAF ir RUSADA pusės. Dėl tokio neveikimo buvo sužlugdytos Londono olimpinės žaidynės, nes buvo įleisti tie atletai, kurie neturėjo ten būti. O jų dalyvavimą pateisino laissez-fair politika, vykdyta minėtų IAAF, ARAF ir RUSADA(23). Pavyzdžiui, nepaisant aiškių ir susirūpinimą keliančių nukrypimų nuo normos ėjiko, pasaulio čempiono Sergejaus Kirdjapkino biologiniame pase, jam vis tiek buvo leista dalyvauti žaidynėse. Tai sukėlė didelių abejonių dėl Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos skaid¬rumo ir sąžiningumo(24).
Metaforiškai kalbant, baudžiamoji teisė laikytina medicinos operacija, turinti neišvengiamą šalutinį poveikį, o tam, kad netektų daryti operacijos, reikalingas sveikas gyvenimo būdas, šio teksto prasme – pastangos išsaugoti sportininkų sveikatą subalansuota mityba, legaliais maisto papildais, tinkamu varžybų ir treniruočių režimu, nuolatiniais sportininkų ir jų trenerių mokymais, reikiamų varžybinių įgūdžių stiprinimu ir kt. Tai „susišaukia“ su straipsnio atskaitos tašku: sveika sąžininga konkurencija visų pirma kviečia pasitelkti tas prevencines priemones, kurios išsaugo ar patobulina sporto infrastruktūrą. Ir tik tuomet, kai ta sąžininga konkurencija akivaizdžiai pažeista, kalbama apie baudžiamąją teisę arba griežtas drausmines ar darbo teisės priemones. Tyrimų komisijos pirmininkas Poundas taip pat vartojo operacijos metaforą kalbėdamas, kad Rusijai visų pirma reikia išsivalyti, t. y. atleisti iš užimamų pareigų tuos žmones, kurie prisidėjo prie sisteminio dopingo vartojimo(25).
Taigi pereinant prie teisinio reglamentavimo klausimo, pasak (amžinojo?(26)) sporto ministro Rusijoje Vitalijaus Mutko patarėjos Natalijos Želanovos, vienas paplitusių nesusipratimų yra manyti, kad kitose šalyse baudžiama už antidopingo taisyklių nepaisymą. Patarėjos tvirtinimu, taip nėra, užsienio šalyse baudžiama už neteisėtą disponavimą pačiais pavojingiausiais dopingo preparatais, įtrauktais į Draudžiamąjį sąrašą. Tokiai supaprastintai įžvalgai galima pritarti: baudžiamoji atsakomybė (kaip minėta – ultima ratio) paprastai nustatoma už didžiausio pavojingumo nusikalstamas veikas, o ne už sporto teisės pažeidimus (27).
Painiavos kyla dėl to, kad WADA Draudžiamasis sąrašas apima daugybę medžiagų – netgi tokių, kurios vartojamos kasdieniame gyvenime ir yra parduodamos be recepto (pavyzdžiui, Lietuvoje – pseudoefedrinas („Theraflu“ sudėtyje) ar heptaminolis („Ginkor fort“ sudėtyje (28)), Rusijoje – vaistas nuo peršalimo „Rinofluimutsil“).
Suprantama, kad viso draudžiamojo sąrašo neįmanoma kriminalizuoti, antraip vargiai ką begalėtume pirkti vaistinėje. Rusijos Federacijoje baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą dopingu (tiksliau kalbant, stipriai ar nuodingai veikiančiomis medžiagomis), siekiant jį platinti, numatyta Baudžiamojo kodekso 234 straipsniu – nepriklausomai nuo subjekto, darančio nusikalstamą veiką. Kitaip tariant, atsakomybė numatyta visiems – atletams, treneriams, gydytojams, asmenims, nesusijusiems su sportu. Egzistuoja vadinamasis „Pavojingų dopingo medžiagų“ sąrašas, kuris nuolat peržiūrimas, dirbant kartu su Nacionaline narkotikų tarnyba. Rusiškoje teisinėje literatūroje (29) pripažįstama, kad Baudžiamojo kodekso 234 straipsnį taikyti yra prob¬lemiška, ypač atsižvelgiant į tai, kad baudžiamąją atsakomybę iš principo nulemia minėtas sąrašas, kas gali būti traktuojama kaip „nėra nusikaltimo be įstatymo“ principo pažeidimas. Kitaip sakant, veika baudžiama be tinkamo (t. y. tikslaus, aiškaus, surandamo ilgai nesklaidant poįstatyminių teisės aktų) apibrėžimo.
Taigi pats dopingo vartojimas nėra kriminalizuotas, tačiau kriminalizuotas „Pavojingų dopingo medžiagų“ skyrimas. Vienas iš baudžiamosios atsakomybės už dopingo vartojimą šalininkų yra keturiskart olimpinis čempionas(30), Rusijos plaukimo federacijos prezidentas Vladimiras Salnikovas. Jis pabrėžia galutinius dopingo grandinės subjektus – pardavėjus. Salnikovas pridūrė, kad galbūt reikia bausti ir aplaidžius papildų gamintojus. Būta daug atvejų, kai atletai vartojo vitaminus ar papildus, kurių sudėtis, atrodytų, nekenksminga, bet vėliau buvo diskvalifikuoti (turėtina omenyje, kad diskvalifikacija yra drausminė, t. y. ne baudžiamoji, atsakomybė, taikoma sporto federacijų), nes paaiškėjo, kad į sudėtį pateko dopingo preparatai, nors tai ir nebuvo nurodyta ant produkto etiketės (31).
Šis pastebėjimas aktualus ir Lietuvai: du aukšto lygio Lietuvos sportininkai – krepšininkas Dainius Šalenga ir lengvaatletė Živilė Balčiūnaitė buvo testuoti teigiamai – jų organizmuose rasta draudžiamų medžiagų. Šalenga neneigė jas vartojęs, tik nurodė, kad tai įvykę dėl jo neapdairumo – dėl to, kad jis sumaišęs kapsules (vietoje „Aconitum Vitamin C prolong“ vartojo „Dimethylamylamin“), paimtas iš plastikinio nepermatomo butelio be etiketės. O štai Balčiūnaitė apskritai kategoriškai neigė antidopingo taisyklių pažeidimą, be kita ko, teigdama, kad buvusi pažeista jos fundamentali teisė dalyvauti B pavyzdžio atidarymo ir analizės procese. Praktika parodė, kad Šalengos „kompromisinė“ gynyba buvo sėkmingesnė, nes jis gavo santykinai švelnią sankciją – pusės metų diskvalifikaciją; tuo tarpu Balčiūnaitei skirta standartinė dvejų metų diskvalifikacijos sankcija(32).
Maisto papildų problematika nukelia mus į tą pilkąją zoną, kurioje aiškumas, kas dar priskirtina dopingui, o kas nebe, nėra galutinis. Tokios ribinės medžiagos kurį laiką buvo kofeinas (šiuo metu nėra laikomas dopingu nei varžybų, nei nevaržybiniu metu) ir marihuana (2003 m. įtraukta į sąrašą ir draudžiama varžybų metu). Šiais metais didžiausią rezonansą sukėlė mildronato (meldoniumo) byla. Šis vaistas buvo išrastas aštuntame dešimtmetyje sovietų Latvijos mokslininko Ivaro Kalvinšo. Jis kritikavo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusį draudimą teigdamas, esą WADA nepateikė mokslinių įrodymų, kad vaistas gali būti naudojamas kaip dopingas. Pasak jo, meldoniumas yra naudojamas 2 milijonų žmonių visame pasaulyje, tarp jų ir sportininkų, siekiant apsaugoti širdį, kai trūksta kraujo ar deguonies. Jo manymu, neleisti sportininkams rūpintis savo sveikata esąs žmogaus teisių pažeidimas, tad šis WADA sprendimas buvęs šališkas Rytų Europos atletų atžvilgiu(33). Tuo tarpu Latvijos antidopingo agentūros vadovė Liene Kozlovska teigė, kad vartojamas didelėmis dozėmis meldoniumas yra pavojingas preparatas ir kad tai gali būti daroma tik esant gydytojo priežiūrai. Ji taip pat spėjo, kad Rusijos sportininkai nebuvo pakankamai informuoti apie pasikeitusį Draudžiamąjį sąrašą – dėl RUSADA suspendavimo po lengvosios atletikos skandalo(34).
Tiesa, sveikas protas lyg ir kuždėtų, kad dėl ko kito, jei ne dėl pastebėto poveikio rezultatams, ištvermei ar panašiai taip masiškai buvo vartotas aptariamas vaistas? Čia kaip paralelė ateina į galvą šiuolaikiniai sportininkai, masiškai „sergantys“ astma – nes būtent tokiems „ligoniams“ leidžiama vartoti tam tikrus inhaliatorius, šiaip jau sveikiesiems atletams draudžiamus kaip dopingas.
Vietoje išvadų
Rusijos lengvaatlečių dopingo byla iš dalies atspindi viso pasaulio sporto būklę: aukščiausio lygio atletai ir sąžiningomis, ir nesąžiningomis priemonėmis žūtbūt siekia pergalės, o platus dopingo tinklas apima gausybę susijusių asmenų (pradedant treneriais, baigiant saugumo darbuotojais); tad atletai vargu ar yra svarbiausioji grandis klampioje dopingo testavimo, prekybos, įtikinėjimo ir maskavimo schemoje.
Kaip paprastai tokiais atvejais nutinka, išlindus panašiems reiškiniams į paviršių, išsyk skubama kalbėti apie teisinę (drausminę ar administracinę, rezonansiniais atvejais – baudžiamąją) atsakomybę ir bausmes, pamirštant, kad panašios šnekos gali būti viso labo siekis parodyti, kaip „kovojama“ dar su vienu „labai blogu“ reiškiniu. Antra vertus, be tinkamai sutvarkytos teisinės bazės kontroliuoti draudžiamų preparatų vartojimą apskritai būtų neįmanoma. Tik šiuokart verta pastebėti, kad kare su dopingu esama ir kuriozinių subtilybių: po padidinamuoju teisingumo stiklu gali pakliūti ne tik prityrę rafinuoti sukčiai, bet ir neapdairūs sportininkai, be recepto įsigiję biologiškai aktyvių medžiagų greta esančioje vaistinėje. Arba, kaip rodo mildronato istorija, „atpirkimo ožiais“ gali tapti ir tie sportininkai, kuriais deramai nepasirūpino (neapšvietė) antidopingo agentūros ir kurių organizmuose „užsiliko“ ilgokai vartoto vaisto, kuris nuo šių metų laikomas dopingu.
Tiesa, visai pabaigai neišeina pamiršti sąžiningo sportininko, kuris pasuko sporto keliu dėl mėginimo varžytis ir noro nugalėti – bet lygioje ir sąžiningoje kovoje, o ne tokioje, kur „nepatepsi-nevažiuosi“. Norėtųsi tikėtis, kad tas vienišas sportininkas, įžūlokai atsisakęs žaisti pagal „kalinio dilemos“ taisykles, ras vis daugiau bendraminčių, kurie pamažu suformuos kritinę masę sporte.
SALOMĖJA ZAKSAITĖ (g. 1985) – teisininkė, teisės daktarė, sporto teisėtyrininkė penalistė, kriminologė, dėsto Mykolo Romerio universitete. Šachmatininkė, Lietuvos moterų šachmatų čempionė (2014, 2016), nacionalinės rinktinės narė. Pagal disertaciją parašė knygą „Apgaulė sporto srityje: teisinis ir kriminologinis požiūris“ (2015).
1. NŽ-A puslapiuose dabartinės FIFOS ir FIBOS problemos buvo įžvalgiai numatytos mūsų sporto apžvalgininkų, plg. Bazilijus Agripa, „Grafofobo dienoraštis“, in: NŽ-A, 2010, Nr. 7–8, p. 220–221; Pastabusis, „Kas yra FIBAI?“, in: NŽ-A, 2011, Nr. 6, p. 431–432. – Red. past.
2. Robert G. Osterhoudt, „The Kantian Ethic as a Principle of Moral Conduct in Sport“, in: Quest, 1973, t. 19, Nr. 1, p. 118–123.
3. Ibid.
4. Beje, iki tol išvilkusio dienos švieson ne vieną nesąžiningą sporto gydytojų, trenerių, sportininkų, antidopingo kontrolierių poelgį ar sistemingą aferą – nuo Pekino vasaros olimpinių žaidynių iki Alberto Contadoro. – Red. past.
5. Žr. The Independent Commission Report #1, in: https://wada-main-prod.s3.amazonaws.com/resources/files/wada_independent_commission_report_1_en.pdf, (2016-05-01).
6. Žr. The Independent Commission Report #2, in: https://www.wada-ama.org/en/resources/world-anti-doping-program/independent-commission-report-2, (2016-05-07).
7. James A. R. Nafziger, International Sports Law, Second edition, Transnational publishers, 2004, p. 151–152.
8. Werner Pitsch, Eike Emrich, „The Frequency of Doping in Elite Sport: Results of a Replication Study“, in: International Rewiew for the Sociology of Sport, 2012, Nr. 47, p. 559–580.
9. James A. R. Nafziger, op. cit., p. 151–152.
10. Ibid., p. 154–156.
1.1 JAV aukščiausiosios beisbolo lygos ataskaita, in: http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:http://files.mlb.com/summary.pdf, (2016-05-05).
12. David Walsh, Seven Deadly Sins: My Pursuit of Lance Armstrong, Simon & Schuster, 2013, p. 435.
13. Pagal D. Stanley Eitzen, „Conflict Theory and Deviance in Sport“, in: International Review for the Sociology of Sport, 1988, Nr. 23, p. 196–199.
14. Atitinkamą nuostatą pagrįstų ir simbolinio interakcionizmo teoretikai. Profesijas ir užsiėmimą jie traktavo ne kaip kokias nors pastovias duotybes, bet kaip procesus, kaip sąveikos formas, derinamas pačių dalyvių. Sociologo Everetto Hugheso vadovaujami mokslininkai nustatė, kad gydytojai, teisėjai ir valytojai panašiai išsisukinėja, slėpdami savo juodą darbą arba panašiai manipuliuoja viešu įvaizdžiu; žr. Vylius Leonavičius, Zenonas Norkus, Artūras Tereškinas, Sociologijos teorijos, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2005, p. 222–223.
15. Pagal D. Stanley Eitzen, op. cit., p. 196–197.
16. Patrick Peretti-Watel ir kt., „Attitudes Toward Doping and Recreational Drug Use Among French Elite Students“, in: Athletes Sociology of Sports Journal, 2004, Nr. 21, p. 1–17.
17. BeschluЯ vom 5. September 2001 – 5 StR 330/01, Karlsruhe, 2001-09-17, in: http://juris.bundesgerichtshof.de/cgi-bin/rechtsprechung/document.py?Gericht=bgh&Art=en&sid=67c81e9cd061537cb2d2dbba38658891&nr=22421&pos=4&anz=8.
18. BeschluЯ vom 9. Februar 2000 – 5 StR 451/99, Karlsruhe, 2000-02-17, in: http://juris.bundesgerichtshof.de/cgi-bin/rechtsprechung/document.py?Gericht=bgh&Art=en&sid=67c81e9cd061537cb2d2dbba38658891&nr=22629&pos=7&anz=8.
19. Fan Hong, „Doping and Anti-Doping in Sport in China: An Analysis of Recent and Present Attitudes and Actions“, in: Doping in Sport: Global Ethical Issues, edited by Angela J. Schneider, Fan Hong, 2007, p. 138, 151.
20. Salomėja Zaksaitė, „Olimpinių žaidynių šviesa ir šešėliai apgaulingo elgesio sporte aspektu“, in: Sporto mokslas, 2012, Nr. 69, p. 14–20.
21. Salomėja Zaksaitė, Apgaulė sporto srityje: teisinis ir kriminologinis požiūris, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2015, p. 188–191.
22. Ben Bloom, „Russian Doping Wada Report: The 10 Key Points“, 2015, in: http://www.telegraph.co.uk/sport/othersports/athletics/11984053/Russian-doping-Wada-report-The-seven-key-points.html, (2016-05-05).
23. Žr. The Independent Commission Report #1, p. 275, in: https://wada-main-prod.s3.amazonaws.com/resources/files/wada_independent_commission_report_1_en.pdf, (2016-05-05).
24. Andrew McGarry, „Russian Doping Scandal: The Elite Athletes who were Allowed to Cheat the System“, 2015, in: http://www.abc.net.au/news/2015-11-10/russian-athletes-at-the-centre-of-doping-scandal/6928426, (2016-05-05).
25. WADA tyrimų komisijos spaudos konferencija, 2015-11-09, in: https://www.youtube.com/watch?v=306v-aDQ4w8, (2016-05-06).
26. Klaustukas čia reiškia ne vien ironiją. Specialios spaudos konferencijos, skirtos aptariamai WADA ataskaitai, metu Poundas teigė, kad Mutko, užimdamas tokias aukštas pareigas, negalėjo nežinoti apie įsikerojusią dopingo kultūrą Rusijoje; žr. Ibid.
27. Сергей Демидов, Артем Кузнецов, Игорь Лазорин, Екатерина Мухлынина, Альберт Стародубцев, Евгений Трушин, „Медали из пробирки: Kто побеждает в борьбе с допингом?“ Rusijos naujienų tarnybos TASS atlikta studija, 2016, in: http://tass.ru/spec/doping-v-sporte, (2016-05-05).
28. Ginkor fort kietos kapsulės N30 informacinis lapelis, in: http://www.vaistai.lt/nereceptinis-vaistas/%C5%A1irdies-ir-kraujagysli%C5%B3-sistem%C4%85-veikiantys-vaistai/vazoprotektoriai/ginkor-fort-kietos-kapsul%C4%97s-n30.htm.l, (2016-05-05).
29. Irina Akimova, „Oбъективные признаки незаконного оборота сильнодействующих или ядовитых веществ в целях сбыта“, in: Пробелы в российском законодательстве, 2014, Nr. 4, p. 154–156, in: http://cyberleninka.ru/article/n/obektivnye-priznaki-nezakonnogo-oborota-silnodeystvuyuschih-ili-yadovityh-veschestv-v-tselyah-sbyta, (2016-05-05).
30. Legendinis specnazo karininkas. – Red. past.
31. Сергей Демидов ir kt., op. cit.
32. Salomėja Zaksaitė, Apgaulė sporto srityje, p. 34–37.
33. Plačiau žr. Дарья Григорова, „Изобретатель мельдония назвал две причины решения WADA“, 2016, in: http://www.vesti.ru/doc.html?id=2728666, (2016-05-05).
34. Plačiau žr. „Mildronats ieklauts aizliegto vielu saraksta“, 2016, in: http://www.diena.lv/latvija/zinas/antidopinga-eksperte-mildronats-ieklauts-aizliegto-vielu-saraksta-14132894?from-full, (2016-05-05).