Kai kurie žmonės sako: anksčiau gyvenome be psichologų, ir užauginome puikią tautą, sukūrėme tautinę valstybę, padėjome kultūros ir ekonomikos pamatus. Na, ir vaikai į kailį gaudavo, ir beržinė košė mūsų folklore visai įdomiai atrodo. Kam mums reikalingi psichologai?
Rimantė Šalaševičiūtė: Tais laikais, kai mes augome, psichologų niekas neruošdavo ir jų nebūdavo, tačiau pakakdavo normalių šeimos santykių – šeimos buvo tvaresnės, kartu gyvendavo trys kartos: seneliai, tėvai, vaikai, visi draugiškai vieni kitus paremdavo. Dabar, regis, išgyvename laikotarpį, kai visose srityse jaučiame nusivylimą, šeimos narių, kartų nebesieja tokie stiprūs jausmai ar ryšiai. Tokiomis aplinkybėmis psichologai yra tie žmonės, kurie ateina į pagalbą. Šiuo metu jų rengiama daugiau, ir jie gali padėti susivokti iškilus šeimos krizei, ypač tėvų ir vaikų santykiuose, vaikų paauglystės metu, jeigu įvyksta skyrybos ar patiriamos kitos problemos, pavyzdžiui, į šeimą ateina patėvis, pamotė. Panašiais atvejais kurį laiką būna sudėtinga visiems tinkamai bendrauti. Žinoma, vis dar galime išgirsti žmones kalbant, kad kartais psichologai ne padeda, o tik apsunkina žmogui gyvenimą.
Pamenu, kaip 2005 metais, kai pradėjau dirbti vaiko teisių apsaugos kontroliere, į mus kreipdavosi dėl problemų tarp tėvų ir vaikų, o patarus, kad kreiptųsi į psichologus, tėvai sakydavo, jog „mano vaikas nėra kvailas, ir pas psichologą jo nevesiu.“ Panašios nuostatos palaipsniui keičiasi – žmonės pradeda suvokti, jog psichologų pagalba yra reikalinga. Tačiau turime problemą: Lietuvoje dirba psichologai, kurių veikla reglamentuota vien aprašais, t. y. klinikiniai psichologai dirba medicinos srityje, Švietimo ir mokslo ministerijos yra patvirtintas aprašas psichologų, kurie dirba ugdymo įstaigose, pedagoginėse psichologinėse tarnybose, t. y. padeda spręsti problemas, kurios atsiranda tarp pedagogų, vaikų, sykiu įtraukiami ir tėvai, bet mes šiandien neturime psichologų, kurie būtų orientuoti į pagalbą šeimai iškilus problemai. O juk problemų gali kilti netgi mažiems vaikams ar darželinukams, ir dažnai tėvai neranda sprendimo. Todėl labai džiaugiuosi tuo, kad artimiausiu metu Seimo valdybai bus pristatyta darbo grupės parengtas Psichologų praktinės veiklos įstatymo projektas, kuriuo yra siekiame reglamentuoti psichologų darbą.
Ši grupė, ruošdama projektą, dirbo pakankamai ilgą laiką. Deja, šiandien mes tokio įstatymo neturime – psichologų veikla nereglamentuota. O būtent minėtame projekte mes teigiame, jog yra reikalinga bendruomenės psichologo specializacija ir tokie specialistai turėtų padėti šeimoms. Šios pagalbos joms tikrai reikia. Tuo įsitikinome bendraudami su Telšių rajono savivaldybėje registruoto mamyčių klubo atstovėmis. Kai klausėme jų, kokios temos aktualiausios jaunoms moterims, mamytėms, tai vienas iš jų poreikių buvo pabendrauti su psichologu, kuris konsultuoja šeimą, vaikus ir padeda sustiprinti šeimos ryšius.
- Kokios, Jūsų manymu, didžiausios vaikų ir tėvų santykių bėdos? Iš kur jos kyla?
Rimantė Šalaševičiūtė: Pirmiausiai turbūt reikia įvardinti, apie kokias šeimas kalbame, nes jos nėra vienodos. Santuokose augantys vaikai, kurie oficialiai turi tėtį, mamą, yra labiau užtikrinti dėl savo ateities, todėl galbūt tose šeimose problemų yra mažiau. Nemažai vaikų auga ir faktinėse santuokose. Kai kuriuos vaikus augina vienišos mamos – vaikai auga be tėčio po skyrybų ar tiesiog bendru sutarimu tėvai gyvena atskirai ir su vaikais bendrauja pasidalindami. Tai tampa tam tikrų problemų priežastimi.
Jeigu šeima yra tvari, tai tiek tėvai, tiek vaikai yra saugūs dėl savo bendros ateities, ten problemų mažiau. Problemos, kyla, kaip minėjau, šeimose besiskiriant tėvams, netgi įvardijamas po skyrybų atsirandantis tėvų atstūmimo sindromas, kai vienas iš tėvų, pas kurį lieka vaikas, stengiasi vaiką prisirišti prie savęs, nuteikdamas jį, kad buvęs tėtis ar mama buvo ir yra blogi, tiesiog bando pavaizduoti santykius taip, kad vaikas su vienu iš tėvų nenorėtų bendrauti. Beje, šiuo metu Seime jau svarstomos įstatymų – Civilinio kodekso, Civilinio proceso kodekso – pataisos, jas inicijavo keli Seimo nariai, tarp kurių buvau ir aš. Šios pataisos apibrėžtų tam tikras svarbias tėvų pareigas. Populiariai kalbant, tėvai būtų įpareigoti neskriausti vaiko skyrybų ir kitais atvejais.
Mūsų šeimos taip pat išgyvena dar vieną bėdą, kuri gali pasitaikyti ir santuokomis grįstose, gerai aprūpintose šeimose. Ir tokiose šeimose vaikas gali pasijusti vienišas, jam gali pristigti tėvų dėmesio. Dažna nutinka, kad tėvai užsiėmę karjeros darymu, pinigų kaupimu, vaikui nuperka viską, ko jis pageidauja, tačiau nesuteikia jam pakankamai šilumos, per mažai bendrauja, tada vaikas pasirenka draugus, gatvę, ir tada gali nutikti visko, kilti visokių grėsmių, ypač paauglystėje. Kalbame apie paauglystę, kuri prasideda jau nuo 12–13 metų – tuo metu vaikai neretai paragauja alkoholio, gali pakliūti ir į narkotikų prekeivių tinklą, nes tokiems paaugliams tėvai duoda pinigų, ir jie gali būti įvairiai panaudoti ar išvilioti. Tai gali sukelti labai dideles problemas.
Vaikui mūsų šeimose neužtektų su tėvais per dieną pabendrauti tik 10 minučių, tačiau ne visose skiriama ir tiek. Kaip parodė visuomenės tyrimas, tėvai Lietuvoje su vaikais bendrauja vidutiniškai 7 minutes, bet net tomis minutėmis bendravimas yra skurdus, kai į vaiką kreipiamasi vien klausiant ar nurodant: „Nueik“, „Pavalgyk“, „Kas buvo užduota?“, „Kokius gavai pažymius?“, „Kada pareisi?“. Tokiais atvejais vaikui neduodama išsikalbėti, kyla psichologinių problemų, kurias galėtų padėti išspręsti psichologas.
- Tėvai dažnai kalba apie tai, kad jie nebeturi autoriteto ir kad tai iš dalies lemia visuomenės pokyčiai, požiūris į tėvų ir vaikų santykius, kur vaikams daug leidžiama, o tėvai – vien ribojami ir įpareigojami. Ką atsakote autoriteto praradimu besiskundžiantiems tėvams?
Rimantė Šalaševičiūtė: Atsakau jiems labai paprastai. Kai skaitydavau paskaitas studentams, sakydavau jiems, kad turime kalbėti ne tik apie vaikų teises, bet ir apie pareigas. Yra ir tėvų, ir vaikų, ir pedagogų pareigos, teisės, atsakomybės, ir mes neturėtume išskirti tik teisių.
Konstitucijoje yra aiškiai pasakyta, kad žmogus įgyja teises, kai tinkamai vykdo pareigas. Tėvų pareiga yra jau metukų vaikui aiškinti, kokios yra jo pareigos: kad batukai būtų pastatyti taip, kad nesipyktų, kad reikia nusiplauti rankytes ir panašiai. Kaip įskiepysi vaikui pareigas nuo mažens, taip vaikas vėliau viską ir vertins, kaip įskiepysi vaikui pagarbą sau ir aplink esantiems žmonėms, tą ir turėsi.
Jeigu vaikas tinkamai vykdys savo pareigas namuose, mokykloje, bendruomenėje, jis, aišku, turės daug daugiau teisių ir bus visada suprastas. Jeigu pareigos jausmas neugdomas namuose ar mokyklinio ugdymo įstaigoje, tai, savaime aišku, vaikas, pasijautęs, jog gali daryti viską, ką nori, manys, kad jo teisės suabsoliutintos, jam galima viskas. Jeigu mes, tėvai ir pedagogai, apie pareigas nekalbėsime, neatsiminsime, kad yra ir atsakomybė, tai turėsime bėdų – tiek mūsų vaikai, tiek ir mes patys. Vaikų maištai prieš tėvus ar mokytojus, manau, kyla dėl auklėjimo spragų – kažkas buvo pražiūrėta, ne taip daryta.
Politinė reklama bus apmokėta iš LSDP rinkiminės sąskaitos
Užs. Nr. 2016-DJ-04/1