aA
Skambiu pavadinimu „Gero vėjo mūzos“ pasivadinusi vienintelė Lietuvoje buriuojančių moterų įgula didžiuojasi šį pavasarį Italijos jachtų regatoje gautu bronziniu apdovanojimu. Dar daugiau įtampos, treniruočių ir vilčių dedama į birželio 3−5 dienomis Trakuose vykstančią regatą „Galvės taurė 2016“.
Buriuojančių moterų įgula "Gero vėjo mūzos"
© Organizatorių nuotr.

Nemažos fizinės ištvermės reikalaujančiu buriavimo sportu susidomėjusios merginos pirmą Lietuvoje moterų buriuotojų įgulą nusprendė suburti prieš porą metų. Šiltėjančiais vakarais ir savaitgaliais, stumtelėjusios į šoną darbus ir artimuosius, septynios „Gero vėjo mūzos“ reguliariai treniruojasi tam, kad mestų iššūkį patyrusiems buriuotojams.

Įveikti iššūkius be vyrų

„Dalyvauti varžybose su įgula, kurioje yra vienos moterys, yra rimtas iššūkis ir emocine, ir patirties prasme. Pirmą kartą, žinoma, keista, kad nėra stiprios vyriškos rankos, kuri ateis į pagalbą, kai reikia įtempti burę. Kita vertus, laisvė priimti sprendimus suteikia daugiau pasitikėjimo ir atsakomybės“, − sako viena iš „Gero vėjo mūzų“ narių Eva Žmuidzinavičiūtė.

Net ir kalbėdamos tarpusavyje merginos pripažįsta, kad mūsų visuomenėje vis dar įprasta buriavimą laikyti džentelmenų sportu. Nepaisant to, pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau moterų, kurioms neužtenka vien tik stebėti jachtų lenktynes nuo kranto, o norisi pačioms lipti į laivus ir drąsiai pasitikti laukiančius iššūkius.

„Kaip moterys ateina į buriavimą? Labai įvairiai. Vienas vaikystėje tėtis įsodino į mažytį „Optimist“ klasės burlaivį, kitas išbandyti vėjo ir bangų terapiją įkalbėjo draugai ar mylimieji“, − šypsosi komandos kapitonė Lijana Petrikėnė.

Anot jos, atsiradus įkvėpimui, kuomet norisi vis daugiau savarankiškumo, smagus pomėgis virsta į azartišką ir dažnai ekstremalių situacijų nestokojantį sportą.

Žinoma, moterų įgulai tenka ne tik treniruotis, tačiau reikia išmokti rūpintis laivu ir jį prižiūrėti. Kol savo jachtos komanda dar neįsigijo, moterys naudojasi „Gero vėjo klubo“ burlaiviu „Rasa“.

„Jachta nėra didelė, tačiau ir joje reikia nepasiklysti, nesusipainioti ir nesusipykti. Komandoje pasitaiko visko – nuo netikėtai džiuginančio iniciatyvumo iki nevilties ar apmaudo akimirkų“, − pasakoja E. Žmuidzinavičiūtė.

Pergalinga bronza Italijoje

Nors komanda buriavimo pasaulyje dar gana jauna, tačiau jau turi ir pergalingų trofėjų. Šį pavasarį Italijoje vykusioje regatoje „Women Sailing Cup 2016“ lietuvių moterių komanda užėmė trečią vietą ir pasidabino bronzos medaliais.

„Aišku, buvo nerimo, kad Italijos moterų komandos kartu buriuoja jau po keliolika metų, kad jų klimato sąlygos palankesnės buriavimui, kad jos turi daugiau palaikymo ir rėmėjų. Bet paskui suvokėme, kad Lietuvoje nuolat varžomės su ilgamečiais buriuotojais, stipriais ir azartiškais varžovais“, − sako E. Žmuidzinavičiūtė.

Panašu, kad toks suvokimas ir tapo nematomu „Gero vėjo mūzų“ koziriu. Gera plaukimo strategija, papildyta komandos aktyvumu ir begaliniu užsidegimu laimėti, atnešė prizinę vietą tarp 14-os dalyvių.

Komandos narei antrina ir kapitonė, sakydama, kad, norint laimėti, bendras įgulos nusiteikimas yra labai svarbus, nors rimtų konfliktų vien tik moteris vienijančioje įguloje kol kas dar nepasitaikė.

„Laiku paleistas juokelis, tinkamu metu prisiimama atsakomybė, ir kartais tik moterims suvokiama pagalba turi milžiniškos įtakos bendram rezultatui, kurį visada smagiai atšvenčiame grįžusios į krantą“, − teigia L. Petrikėnė.

Visos audros nurimsta

Praėjusiais metais moterų buriuotojų komanda startavo ir didžiausiame Lietuvoje jachtų sporto renginyje „Kuršių marių regata“, kurioje netrūko škvalų, susidūrusių laivų, lūžusių stiebų ir plyšusių burių.

Įgulai šioje regatoje vadovavusi buriavimo trenere dirbanti Aušra Milevičiūtė-Stelmaszyk pripažino, kad ši regata buvo tikras kovos krikštas, kuris „sucementavo“ įgulą ilgam.

„Pirmą kartą po treniruočių ežere išplaukėme į jūrą, pirmą kartą susidūrėme su Baltijos vėjais, pajutome jų jėgą ir milžinišką fizinį krūvį. Džiaugėmės tuo, kad įveikėme distanciją nepalūžusios ir net nebuvome paskutinės, nors, kovojant su atšiauriu vėju ir milžiniškomis bangomis, mums visoms varžybų rezultatas rūpėjo mažiausiai“, − juokiasi A. Milevičiūtė-Stelmaszyk.

Jai pritaria ir dar viena „Gero vėjo mūzų“ narė Liepa Kazlauskaitė, primindama, kad visos audros kažkada nurimsta, lieka tik įgyta patirtis ir laisvės skonis.

„Įdomu, kad ir po sunkių patirčių norisi tai pakartoti: bangas skrodžiantys burlaiviai, šypsenos įdegusiuose buriuotojų veiduose, vėjo ištaršyti plaukai, komandos susitelkimas ir buvimo „čia ir dabar“ jausmas“, − priduria L. Kazlauskaitė.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.