Bet staiga tu išeini į lauką ir pamatai, kad tas kelias remontuojamas. Tu žinai, kad tau teks keliauti aplinkkeliu, kuris yra ne tik ilgesnis, bet ir mažai žinomas, tad puikiai suvoki, jog vėlavimas į darbą bus neišvengiamas. Vis dėlto darbas yra darbas – susikaupi ir keliauji tuo aplinkkeliu. Rezultatas – taip, tu pavėlavai, bet tu esi darbe.
Šį kartą šiek tiek pakeiskime duotą situaciją. Sakykim, yra savaitgalis ir tu tiesiog užsinorėjai nukeliauti į kažkokią parduotuvę. Vėl taip pat atsikeli ryte, išeini į lauką ir pamatai, kad kelias remontuojamas, apskaičiuoji, kiek laiko tau gali trukti kelionė ir ar tikrai tai, ko nori, gali gauti tik toje parduotuvėje, o gal yra kita, kuri turės kažką panašaus. Kaip ten bebūtų, didelė tikimybė, kad nusprendi keliauti į kitą, lengviau pasiekiamą parduotuvę arba išvis nusprendi, kad gali į ją nukeliauti kitą dieną, kai kelionė nebus tokia ilga ir neatrodys kaip laiko švaistymas.
Tad kas skiriasi tarp šių dviejų situacijų? Na, vienoje galutinis tikslas yra nediskutuotinas/ nekeičiamas/privalomas pasiekti, kitoje galutinis tikslas yra tik galimybė/noras.
Tikriausiai kai kurie dabar gali pagalvoti – na, ir kokia visa šios rašliavos esmė? Tokia, kad taip nutinka ir su mūsų tikslais. Mes patys iškeliame tikslus, kurie yra tik norų lygmenyje, mes neiškeliame jo kaip nediskutuotino fakto. Kol jie yra noro lygyje, bet kokie sunkumai ar nukrypimai nuo užsibrėžto kelio mus atbaido ir mes arba išvis jų atsisakome arba pakeičiame kitais.
Akimirka, kai suvokiau, kad tikslo siekimas labiau primena važiavimą aplinkkeliais nei greitkeliu, buvo akimirka, kai suvokiau, kad vien žemėlapio turėjimas nėra svarbiausia kelionės dalis. Supratau, kad vienas iš geriausių būdų pasiekti užsibrėžtų tikslų yra save įtikinti, kad mūsų sugalvoti tikslai yra ne ką mažiau svarbūs nei kasdienis ėjimas į darbą/mokyklą/universitetą. Pakeitus tikslo statusą, jo siekimas tampa ne bandymu, o tikra kelione, kurią pradėjus, negali jos sustabdyti.
Aišku, suprantu, kad daug kam tai pasirodys kaip bevertė rašliava, bet aš nuoširdžiai tikiu, kad kalbėjimas arba mąstymas apie kai kuriuos klausimus, net jei jie yra kažkas, kas paprastai atrodo savaime suprantama, mus ugdo kaip žmones ir galbūt net suteikia naujų idėjų, kaip įveikti kasdienius rūpesčius.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo nuomone ar mintimis? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt.