L. Garcenšteinas sukūrė unikalų stuburo jogos terapijos metodą, kuris padeda netgi tais atvejais, kai alopatinė medicina nesiūlo kitų variantų, tik operaciją. Be to, stuburo liesti nereikia, nes dažniausiai skausmo priežastis ne jame. Kalbama apie realių priežasčių nustatymą ir gydymą. Tik galutiniame gydymo etape, esant reikalui, pats pacientas, įvaldęs kompleksinį ir sisteminį požiūrį, darys poveikį atskiroms nugaros dalims, aptarnaujančioms stuburą.
Pradėjęs praktikuoti Dchidendros Brachmačari tradicijoje, Leonidas tikrino savo žinias asmenine patirtimi, gydydamas save ir savo artimuosius nuo įvairių negalavimų. Įgijęs gilių žinių kūno ir dvasios tobulinimo srityje, Leonidas paprasta ir priimtina forma pateikia šias žinias savo pasekėjams. Pradėdamas nuo teorijos išaiškinimo, jis nuodugniai ir nuosekliai pagal jogos kanonus ir jogos terapiją išnagrinėja kiekvieną kūno kampelį, detalizuodamas praktiką, ir padeda mokiniams suvokti save kaip Gamtos dalį.
- Leonidai, Jūs – autoritetingas žmogus jogos klausimais, turite didžiulį žinių bagažą. Iš kur toks potraukis pažinti pasaulį?
- Tas potraukis, pasireiškiantis nuoširdžiu smalsumu, visada egzistavo manyje, ir, kaip man atrodo, dabar jis su dar didesne aistra skatina mane pasirinkti gyvenimo kryptis. Iki šiol aš su malonumu mokausi!
Rimta motyvacija pažinti pasireiškė vaikystėje. 7-oje klasėje aš netikėtai atkreipiau dėmesį į mergaitę: subtili būtybė šoko baletą ir iš tikrųjų įkvėpė! Tą akimirką man pasirodė, kad aš įsimylėjau. Jos vaizdas ir balsas tada giliai įstrigo mano nesubrendusioje esybėje. Aš žiūrėjau į save veidrodyje – į savo liesą, kaulėtą kūną, ir supratau, kad nė viena padori dama niekaip neatkreips dėmesio į šitą paliegusią būtybę.
Nuo gimimo aš buvau ligotas berniukas. Mano motina sunkiai mane gimdė – jos žodžiais tariant, tris paras. Aš atsiradau pasaulyje asfiksijos būklės. Iki 9-os klasės man rašydavo diagnozę: silpnas fizinis išsivystymas – distrofija. Aš svėriau ne daugiau kaip 39 kg. Būdavo taip: einu su mama gatve ir staiga nuo stiprių dieglių pilve krentu ant žemės ir raitausi iš skausmo.
Įsimylėjimas ir noras būti panašiam į bendraamžius, iš vienos pusės, ir būtinybė atsikratyti negalavimų, iš kitos, privertė mane nedelsiant pasirinkti vystymosi kelią. Jau tada aš aiškiai suvokiau: niekas negali perdaryti mano kūno, tik aš pats. Aš norėjau būti sveikas, norėjau tapti tvirtu vaikinu.
- Ar pavyko?
- Ne iš karto. Tačiau aš žinojau, ko man reikia, ir pasaulis pats siuntė man vedlius!
Kartą ant ežero kranto aš sutikau keistą žmogų. Aš ilgai jį stebėjau – iš jo judesių buvo panašu, kad jis žvejoja, lyg traukdamas didelę žuvį. Tačiau po to jis išsitiesė, kaip niekur nieko – ir aš pastebėjau, kad jis neturi jokio valo. Pasirodė, kad jis praktikavo Bhaski sistemą, imituodamas senovines sporto šakas. Tai, ką jis darė, buvo panašu į virvės traukimą. Tas žmogus buvo labai gražaus sudėjimo: išvystyti krūtinės raumenys, proporcingas ir raumeningas kūnas... Ir kaip aš nustebau sužinojęs, kad jam - 65-eri metai!
Žinoma, ieškodamas žinių, aš įsisiurbiau į jį kaip erkė. Jis man parodė pirmuosius pratimų kompleksus ir vėliau padovanojo knygą, atspausdintą rašomąja mašinėle, su prastai atspausdintais puslapiais, kurią aš iki šiol saugau savo didžiulėje bibliotekoje. Tos knygos apie Jogą autorius buvo Jesudianas. Kartais man reikėdavo su lupa šifruoti tai, kas ten buvo parašyta. Mano susidomėjimas buvo toks didelis, kad aš šią pirmąją savo knygą apie jogą praktiškai įsiminiau atmintinai, ją perskaitęs! Mano troškimas būti sveikam nugalėjo visus sunkumus.
Aš skaičiau šią knygą ir man atrodė, kad ji – apie mane: apie berniuką, kuris buvo ligotas ir silpnas. Jokie gydytojai negalėjo jam padėti, tačiau tėvai jį atvedė pas jogos mokytoją ir jis pasuko sveikatos keliu. Aš pradėjau praktikuoti pratimus iš knygos ir tuo pat metu užsiiminėti fiziniu lavinimu.
- Knygos dėka Jūs supratote, kokia Jūsų misija?
- Aš neturiu savo misijos koncepcijos. Anksčiau man atrodė, kad aš turiu misiją, tačiau ta iliuzija išnyko, kai atėjo aukščiausiojo proto supratimas, kai aš suvokiau, kokia aš maža kruopelytė Žemėje, juo labiau – visatoje. Aš išsilaisvinau nuo minčių apie misiją. Mano misija – būti žmonišku žmogumi. Ir žmogumi ne spontaniškai besireiškiančiu (juk spontaniškumas dažnai giminingas kvailumui), o adekvačiu objektyviai tikrovei, gyvenimui. Misija – būti aukštame sąmoningumo lygyje, kuriame aš esu dabartiniu metu.
- O kas Jums yra gyvenimo prasmė?
- Nuo šio klausimo nagrinėjimo aš paprastai pradedu savo seminarus. Gyvenimo prasmė paprasčiausiai gyvenime – daugiau niekur. Ką beturėtų žmogus – šeimą, turtus, vaikus, pagarbą, išsilavinimą – visa tai netenka reikšmės, mirus kūnui. Už gyvybės ribų mes prarandame viso to prasmę. Pagal apibrėžimą globalus Gyvenimas – tai begalinis energinis-informacinis srautas, kintantis visuose parametruose: laike, erdvėje ir kokybėje! Mūsų individualus gyvenimas – tai galimybė adekvačiai sąveikauti su objektyvia realybe, siekiant išsaugoti energijos pusiausvyrą ir palaikyti homeostazę.
Paklausite, koks gyvenimo tikslas? Ne mes gyvenimo kūrėjai, ne mums ir spręsti, koks JO tikslas. Tačiau žmogaus uždavinys – vykdyti bendrą Dieviškąjį tikslą: skatinti evoliuciją.
Kai mes patys nustatome sau tikslus, mes vadovaujamės ribota savo proto – protelio apimtimi ir tuo pačiu apribojame save.
Dvasia neturi ribų, tačiau ji turi kokybę. Ir tai mes siekiame suvokti visą gyvenimą. Tuo užsiima žmonės visoje Žemės planetoje. Daugumoje atvejų žmonės renkasi kelius ir identifikuoja save su jais: „aš - sportininkas“, „aš - budistas“, „aš - vienuolis“, „aš - komunistas“, „aš - verslininkas“, „aš - „tūsintojas“... Šiandien nieko nesirenku, aš paprasčiausiai gyvenu ir dalyvauju bendroje evoliucijoje.
- Turbūt prieš tai, kai suvoki būtinybę atsisakyti visų kelių, reikia praeiti daugeliu kelių...
- Vaikystėje, būdamas žydu, ugniniais plaukais, su didele garbanotų plaukų ševeliūra ir beviltiškai distrofišku kūnu, aš visais atžvilgiais buvau ryškus pajuokos objektas – bendraamžiai mane išjuokdavo. Tačiau aš išgyvendavau: niekam neleisdavau savęs niekinti, atkovodavau savo teises į egzistavimą. Į komjaunimą manęs nepriėmė būtent dėl mano sumanaus ir kovingo būdo.
Po to aš pradėjau sportininko kelią. Iš armijos grįžau 86 kilogramų tvirtuolis. Aš perėjau kalnų turizmo instruktoriaus kelią, žavėjausi „ruoniais“, kalnų slidinėjimu, nubėgau per vieną kartą 100 km, praktikavau gydomąjį badavimą, žaliavalgystę, ko tik nepraktikavau! Daugelis dalykų buvo būtini tam, kad įgyčiau savivertę.
- Kūnas – svarbu. O ar kada nors jus domino dvasinis žmogaus vystymosi aspektas?
- Iš tėvo pavyzdžio aš mačiau, kaip nesveikas kūnas gali įtakoti charakterį. Iš karo jis grįžo su skeveldra galvoje ir tapo pirmos grupės invalidu. Jo sveikata su kiekvienais metais vis blogėjo. Ligos jam trukdė džiaugtis gyvenimu. Buvo laikas, kai aš rimtai užsiėmiau tėvų sveikata: įtikinau juos pradėti rūpintis savimi. Aš užsiiminėdavau kartu su jais.
- Taip, sveikame kūne – sveika siela...
- Būtent! Tačiau tam tikru gyvenimo laikotarpiu mane, žinoma, sudomino tai, kas yra už laiko ir erdvės ribų. Prasidėjo pirmieji mano pažinties su dvasingumu ir ezoterika žingsniai. Su savo vyresniaisiais draugais mes lankėme NSO tyrimo kursus, seminarus apie madingus ezoterinius ir dvasinius mokslus, po to aš baigiau moralinės psichologijos kursus... Pastarieji mane pastūmėjo keliauti į Maskvą ir stoti į Eksperimentinę Moralinės pedagogikos ir psichologijos laboratoriją prie Pedagoginių mokslų akademijos, tada dar TSRS, kur aš mokiausi ketverius metus. Visa moralės sistema Akademijoje buvo pateikiama stačiatikių vertybių pagrindu: mes studijavome Sergijaus Radonežskio, Garbiojo senolio Siluano ir pan. veikalus.
- Ar Jūs religingas?
- Aš lankiau vos ne visų egzistuojančių bažnyčių parapijų susirinkimus. Kartą, kai laikiau jogos egzaminus pas Vitalijų Anatoljevičių Zubkovą (aš mokiausi Žmogaus ekologijos draugijoje Rytų sveikatinimo sistemų skyriuje), supratau skirtumą tarp tikėjimo ir religijos. Vitalijus Anatoljevičius Zubkovas buvo Dhirendros Brahmačari – asmeninio Indiros Gandi gydytojo ir mentoriaus – mokinys. Savo ruožtu jo meistras ir mentorius – Machariši Kartikėja – pagal padavimą išgyveno 336 metus dėl to, kad jis praktikavo dinaminį jogos pratimų kompleksą „Sukšma Vjama“.
Sesijos, trukusios pusę mėnesio, metu mes su Vitalijumi Anatoljevičiumi nuvykome į Domskij katedrą. Ten mes patekome į pamaldas: tėvas į skambančių vargonų taktą puikiai smuikavo, o sūnus nuostabiu jaunatvišku balsu giedojo liturgiją. Tai buvo taip tyra, kad visa grupė apsipylė ašaromis. Tą dieną aš pamačiau, kaip Zubkovas – žmogus, kuris skleidė visai kitą kultūrą, indų tradicijas – žegnojosi. Jis buvo stačiatikis. Aš supratau, kad tikėjimas neturi apribojimų. Religija – žmogaus pasirinkimas, pagrįstas išorinių ritualų, mėgdžiojant kitus religinius veikėjus, ne visada atsispindinčių žmonių Sieloje, vykdymu! Aš žegnojausi, būdamas sąmoningo amžiaus.
- Kas yra joga jums?
- Vienybė, natūralus žmogaus brendimas, kelias nuo materijos prie Sielos, juk žmogus – dvasinga būtybė. Kai atėjau mokytis pas Zubkovą, aš supratau, kad mano plačios, nenuoseklios praeitų septynių metų žinios nėra tikrasis jogos kelias. Aš gailiuosi dėl to iškreipto suvokimo, kuris egzistuoja šiuolaikiniame požiūryje į jogą. Joga – tai ne fitnesas. Ir joga – tai ne dvasios iškėlimas virš kūno. Tai ne ezoterika. Tai susistemintas rimtas mokslas apie materijos, proto ir sielos vienybę.
Skamba Leonido telefonas...
„Tai - žmona“, - paaiškina jis ir atsiliepia: „Klausau, Saulute“...
Po neilgai trukusio pokalbio su žmona, su kuria Leonidas gyvena santuokoje daugiau, kaip 20 metų, jis priduria: „Štai ji – tikras jogas: pasiekusi vienybę šeiminiame gyvenime kaip vieną iš vienovės tarp Šivos ir Šakti pasiekimo etapų. Suvokus kūno, proto ir sielos vienybę, kada pasiekta harmonija su savimi, ateina sudėtingesnis lygis: santykių su kitais žmonėmis kūrimas. Įgyti harmoniją ir vienovę šeimoje – tai „joga pažengusiems“.
Nuo liepos 2-os iki 12-os dienos Leonidas Garcenšteinas ves savo unikalaus kurso seminarą, kuriame atskleis retas ir veiksmingas išgydymo technikas.
